Klasikai. Adam’as Smith’as. Doc. A. Maldeikienė 2010/2011 m.m. 2010 rugsėjo 13 d.

Klasikinė politinė ekonomija (1776-1871) Prasidėjo 1776 metais, kai pasirodė A. Smith’o “Tautų turtas”. Žymiausi atstovai — Adam’as Smith’as, Thom’as Malthus’as, David’as Ricardo, John’as Stiuart’as Mill’is ir kt. 1871 metais mokykla transformavosi į neoklasikinę teoriją, kai W.S.Jevons’as, C.Menger’is ir L.Walras’as nepriklausomai vienas nuo kito suformulavo pagrindinius neoklasikinės teorijos postulatus.

Klasikinės mokyklos istorinės šaknys Mokyklai itin didelę įtaką padarė dvi — mokslo ir pramonės revoliucijos.

Mokslo revoliucija Šie mokslininkai rėmėsi empiriniais liudijimais. Newton’as “Matematiniai gamtos filosofijos principai” (1687). Su šia Newton’o ir kitų to meto mokslininkų idėjų inspiruota mokslo revoliucija siejasi 3 momentai: Šie mokslininkai rėmėsi empiriniais liudijimais. Populiarizavo idėją, kad pasaulį valdo prigimtiniai gamtos dėsniai. Statiškas požiūris — erdvė, laikas ir materija nepriklauso viena nuo kitos, tad per laiką niekas nekinta: visatos sąranga — tai begalinių kartojimų seka. Klasikai: Dieviškoji valia sukūrė mechanizmą, kuris veikia harmoningai ir automatiškai be jokio įsikišimo, o laissez-faire yra aukščiausia žmogiškosios išminties forma. Natūrali tvarka valdo ekonominę sistemą ir žmonių veiksmus. Privati nuosavybė geriausia atskleidžia natūralią tvarką, tad renta, palūkanos, pelnas yra tiesiog atlygis už nuosavybę ir produktyvų nuosavybės panaudojimą.

Pramonės revoliucija 1776 metai — tik pramonės revoliucijos pradžia, bet per kelis dešimtmečius manufaktūrinė pramonė ir prekyba stiprėjo, daugėjo atradimų, stiprėjo darbo pasidalijimas. Palaipsniui visų pirma Anglijos pramonininkai tapo tiek stiprūs, kad jiems nebereikėjo valstybės paramos ir jie pradeda kovoti už laisvą prekybą. Vis didesnis sėkmingų verslininkų skaičius sunkina monopolijų formavimąsi, tad kaip tobuliausias pažangos, nedidelių kainų ir kokybės garantas pradedama propaguoti konkurencija. Susiformuoja laisva, mobili, pigi ir darbšti darbo jėga. Iki klasikinė mokykla įsivyrauja valstybė retkarčiais ją saugodavo, bet dažniau nustatydama maksimalų darbo užmokestį remdavo darbdavius. Darbo užmokesčio lubų įstatymas veikė Anglijoje iki 1762 metų, tačiau vėliau dėl darbo jėgos pertekliaus jis nebebuvo reikalingas. Vėliau jau darbo jėga pageidavo minimalaus darbo užmokesčio įstatymo, tiesa, nesėkmingai.

Pagrindiniai klasikinės mokyklos principai Dažnai vadinama liberalizmu. Remiasi asmens laisve, privačia nuosavybe, asmenine iniciatyva, privačia verslininkyste ir minimaliu vyriausybės įsikišimu. Vis dėlto šiuo atveju terminas turi būti suvokiamas retrospektyviai: klasikų idėjos liberalios palyginus su merkantilistų ribojimais, vis dėlto dabar tokias idėjas išpažįstantis asmuo bus vadinamas konservatyvių pažiūrų. Svarbiausios dogmos: Minimalus išorinis vyriausybės įsikišimas (“geriausiai valdo ta vyriausybė, kuri valdo mažiausiai”). Gamybą, mainus ir paskirstymą reguliuoja laisva, konkurencinga rinka. Ekonomika yra savireguliuojanti sistema, kuri be jokio įsikišimo artėja prie visiško užimtumo. Vyriausybės veikla turi apsiriboti nuosavybės teisių apsauga, gynyba ir švietimu. Savanaudiškas (grįstas egoizmu) ekonominis elgesys. Interesų harmonija. Išskyrus Ricardo, kiti klasikai labai aiškiai sakė, kad rinkos ekonomika paremta natūralia darna. Žmonės geriausiai tarnauja visuomenei, siekdami savo asmeninių tikslų. Visų ekonominių išteklių ir veiklų svarba. Visi ištekliai kuria nacionalinį turtą. Universalūs ir nekintantys ekonomikos dėsniai. (santykinių pranašumų dėsnis, mažėjančio pelningumo dėsnis, Malthaus’o gyventojų skaičiaus dėsnis, rinkos (Say)dėsnis, kiekybinė pinigų teorija, ir t. t.)

Kam atstovauja klasikinė mokykla? Ilgu laikotarpiu propaguodama kapitalo kaupimą ir ekonominę pažangą ši mokykla atstovauja visą visuomenę. Klasikų idėjos propagavo politinį, socialinį ir ekonominį klimatą, kuris skatino pramonę, prekybą ir pelno siekį. Tiesa, ne visi išlošė vienodai. Pvz., Didžiojoje Britanijoje darbo savininkai mokėjo daugiausia (labai mažas atlygis už ilgas darbo valandas). Tiesa, per laiką atlyginimai kilo, o darbo laikas trumpėjo, tad ir jie gavo savo dalį. Dabar išsivysčiusiose valstybėse du trečdaliai nacionalinių pajamų tenka darbo užmokesčiui (kompensacija dirbantiesiems).

Kiek konkrečiu momentu klasikų mokymas buvo vertingas, naudingas ir teisingai atspindėjo tikrovę? Klasikinė ekonomika įteisino verslo žmonių veiklos praktikas ir atmetė atgyvenusią merkantilizmo logiką. Pasitikėjimas konkurencija, kaip ūkio reguliatoriumi, atitiko laiko logiką. Logiškas buvo ir siūlymas mažinti vyriausybės vaidmenį, ypač prisimenant, kad ta feodalinė vyriausybė buvo labai korumpuota. Prasidėjęs pramonės perversmas reikalavo kiek įmanoma didesnės išteklių koncentracijos, tad privataus sektoriaus palyginus su viešuoju vaidmens akcentavimas buvo logiškas. Absoliuti dauguma vartotojų buvo neturtingi, o investavimo galimybės labai didelės, tad didžiąją pelno dalį kapitalistai perinvestuodavo. Tai lėmė spartų gamybos augimą. Augant viešajam sektoriui didėjo ir apmokestinimo lygis, ir tai atitraukė kapitalą iš privataus sektoriaus.Rinka buvo skatinama ir propaguojant idėją apie didelę darbo klasę miestuose (kaime didelę vartojimo dalį sudarė natūrinė gamyba, o miete darbo jėga viską turėjo pirkti). Tai, be kita ko, skatino žemės ūkio monetarizaciją, stiprino tarpininkų tarp žemės ūkio ir vartotojo — t.y. prekybininkų — sluoksnį.

Kurie klasikų suformuluoti principai išlaikė laiko išbandymus? Geriausia to meto ekonomikos analizė, modernios ekonomikos teorijos ištakos. Pirmieji pastebėjo, kad prekyba tai ne tiek vienos pusės, kuri gauna eksporto perteklių, sėkmė, bet komuliatyvinis abipusės naudos procesas. Keletas ”dėsnių” aptinkami visuose ekonomikos pagrindų vadovėliuose: Mažėjančios grąžos dėsnis; Santykinių pranašumų dėsnis; Vartotojo suvereniteto nuostata; Kapitalo akumuliacijos svarba ekonomikos augimui; Rinka, kaip individų interesų derinimo mechanizmas ir t.t.

Klasikų neįvertintos problemos ar klaidos Skirtingai ne pranašavo klasikai, laikui bėgant rentos pajamos, palyginus su pelnu, neaugo: neteisinga prielaida buvo padaryta neįvertinus technologinės pažangos ir priklausomybės tarp didesnio darbo našumo ir didesnio darbo užmokesčio. Gaminio vertę, skirtingai nei manė klasikai, lemia ne darbo sąnaudos, o jo nauda ir paklausa. Laikas parodė, kad laissez-faire idėja neadekvati, kai susiduriama su monopolijomis, monopsija, eksternalijomis, gėrybėmis, kurių nauda negali būti individualizuota, ar itin dideliu ekonomikos nuosmukiu.

Adam’as Smith’as (1723-1790) ir pramoninis ekonomikos plėtros modelis Adam’as Smith’as sukūrė iki šiol įtakingą ekonominę teoriją. Ekonomika auga, jei ji tinkamai plėtojama.

A.Smith’as — škotų Apšvietos laikotarpio mąstytojas Gimė Kirkaldyje 1723 m. birželio 5 d. Būdamas trijų buvo pagrobtas, vėliau lankė mokyklą Kirkaldyje. 1737 metais įstojo į Glazgo Universitetą, kur studijavo matematiką ir gamtos filosofiją. 1740-47 m.m. Smith’as mokosi Oksfordo universitete, Balliol’io koledže. Klauso moralinių ir politikos mokslų, klasikinių ir modernių kalbų kursus. Versdamas prancūzų tekstus, tobulina savo anglų kalbos stilių.

1748-1763 m.m. A.Smith’as dėsto universitete 1748-1751 m.m. skaito retorikos ir literatūros paskaitas Edinburgo universitete 1751-1763 m.m. Glazgo universiteto logikos, o vėliau moralinės filosofijos profesorius. Ji domina 4 temos: Etika; 1759 m. parašo “Moralės jausmų teoriją” — “Theory of Moral Sentiments”, kur nagrinėja moralės jausmus (empatija, gebėjimas įsijausti į kito jausmus) Teisės evoliucija ir jos sąryšis su ekonominiu augimu Valstybės politika ir jos įtaka nacijos turtui Nuosavybės samprata

“Moralės jausmų teorija” (1759) Moralės filosofija bando atsakyti į klausimą, kas valdo žmogiškąją prigimtį A.Smith’o atsakas: savanaudiškumas, simpatija (empatija), pomėgis dirbti; polinkis mainytis ir prekiauti; teisingumo jausmas; laisvės troškimas.

1763-1766 metais A.Smith’as keliauja po Europą Tampa mokytoju, keliauja po Europą. Gyvena Paryžiuje, bendrauja su intelektualais — Tourgot, Quesnay. Grįžęs į Britaniją, 1776 metais parašo Tautų turtą (“An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations”) 1790 m. liepos 17 dieną A. Smith’as miršta.

A. Smith’o asmuo Nedidelio ūkio, tvirto sudėjimo Turėjo daug draugų Tylus ir dažnai išsiblaškęs “jis buvo tyliausias kompanijos žmogus tarp visų, kuriuos pažinojau” (Alexander Carlyle) Vis dėlto ko nors paklausta, išrėždavo visą paskaitą.

“Tautų turtas”, 1776 metai (1) Knygą sudaro 5 dalys: Gamyba ir paskirstymas remiantis darbo perspektyva; Kapitalas ir jo kaupimas; Ekonomikos vystimasis ir kaip jį skatinti; Skirtingos politinės ekonomijos sistemos; Viešieji finansai.

“Tautų turtas”, 1776 metai (2) Tikroji tvarka? Ne brangiųjų metalų kaupimas, o gyventojų gyvenimo lygis. Priežastys? Tai galiausia nulemia teisinga valstybės politika. Moralės jausmų teorija prasideda nuo empatijos, gebėjimo suvokti kitą, tuo tarpu “Tautų turtas” — nuo savanaudiškumo, egoizmo. A.Smith’ui — tai susiję dalykai: “Ne mėsininko ar kepėjo geranoriškumas garantuoja mūsų pietus, bet jų savanaudiškumas. Mes kreipėmės ne į jų žmogiškumą, o į jų savanaudiškumą, ir niekada jiems nekalbame apie savo reikmes, bet apie jų naudą”.

A. Smith’o ekonomikos pasaulis A. Smith’as tvirtina, kad savo tikslų siekis didina gerovę ir palaiko visuomenės tvarką. Kiekvienas žmogus siekia tik savo pelno, o nematoma ranka taip viską suderina, kad vieno interesai galiausia tarnauja visiems. Siekdamas savo intereso žmogus užsuka ir visą efektyvią visuomenės tvarką. Savanaudiškumas — tai tiek pakinktai, kurie , kurdami atitinkamas institucijas, pažaboja visuotinė gerovę.

Valstybė A.Smith’o pasaulyje Valstybė turėtų daryti tik tai, ko negali padaryti atskiras individas: saugoti nuosavybę. užtikrinti gynybą; Palaikyti tuos darbus ir tas institucijas, kurios negali būti plėtojamos privačiai, nes negarantuoja pelno. Minimalus vyriausybės įsikišimas į ekonomiką.

A.Smith’o darbo samprata Produktyvus ir neproduktyvus darbas (neproduktyvus darbas — paslaugos) Darbo pasidalijimas: atsiranda dėl polinkio mainytis ir prekiauti; ribojamas rinkos dydžio. Specializacija ir darbo pasidalijimas lemia darbo našumo augimą.

Mainai A.Smith’o teorijoje Darbo pasidalijimas lemia mainus. Faktinė kaina, tikroji kaina, tiesiog kaina. Rinkos kaina gali nutolti nuo tikros kainos kainos. Prisitaikymo procesas. Išskyrė mainų vertę ir vartojimo vertę. Darbo vertės teorija.

Darbo užmokestis ir palūkanos Darbo užmokesčio priklausančio nuo darbo užmokesčio fondo koncepcija Skolinimas ir palūkanos Nėra problemos. Nesugebėjo pastabėti, kad taupymas investavimo metu gali būti sunaikintas. Neįvertino laiko lagų. Esant tobulam mobilumui skirtingų darbų privalumų ir trūkumų balansas susilygins.

Užsienio prekyba Lygindamas užsienio ir vidaus prekybą, pirmenybę teikė pastarajai, nes ji, A.Smith’o nuomone, palaiko didesnį šalies darbo kiekį. Užsienio prekyba didina rinkos apimtį. Absoliutaus pranašumo teorija. Atmetė protekcionizmą, buvo linkęs palaikyti laisvą prekybą.

Jean Baptiste Say (1767-1832) 1788 metais, būdamas 21-rių perskaitė Smith’o “Tautų turtą”. 1803 (1814, 1821) parašė Politinės ekonomijos veikalą (Traite d’Economie). Tapo populiariausiu vadovėliu JAV ir Britanijoje, Harvarde naudotas iki XIX amžiaus vidurio. Pabrėžė, kad darbas, žemė ir kapitalas visi kartu dalyvauja gamybos procese. Manė, kad šalys yra tiek turtingos ir galingos, kiek mažos tų šalių kainos. Vertę prilygino naudingumui.

Say’s dėsnis( Sėjaus dėsnis) “…tai gamyba kuria gaminio paklausą.” Pasiūla sukuria savo paklausą Niekas neparduoda nenorėdamas pirkti Parėmė Ricardo, nesutiko Malthus’as.

Thomas Robert’as Malthus’as (1766-1834) 1798 metais parašė “Gyventojų skaičiaus dėsnį” “An Essay on the Principle of Population” Apmąstė skurdą ir nedarbą Manė, kad recesijas lemia nepakankama paklausa (užbėgo už akių Keynes’ui) 1820 metais parašė “Politinės ekonomijos principus” (“Principles of Political Economy”)

Malthus’o gyventojų skaičiaus dėsnio esmė Jei gyventojų skaičius nereguliuojamas, tai jis didėja geometrine progresija (t.y., 1,2,4,8,16,32, … ) Maisto pasiūla auga aritmetine progresija (t.y., 1,2,3,4,5, … ) Teigė, kad gyventojų skaičius, jei jis nereguliuojamas, padvigubėja kas 25 metai.

Malthus’o gyventojų skaičiaus reguliavimas Išskyrė du kelius, kurių pagalba reikėtų mažinti gyventojų skaičiaus augimą: Apsisaugojimo priemonės (mažina gimimų lygį) Pozityvios priemonės (didina mirčių skaičių) Tvirtino, kad skurdas ir kančia yra prigimtinė bauda, kuri skiriama “žemosioms klasėms” nesugebančioms suvaldyti savo aistrų ir laikytis moralinių apribojimų: Nerėmė vyriausybės veiksmų, kurių pagalba mažinamas skurdas. Kadangi pagalba tik padidina gyventojų skaičių, tai padėtis tik blogėja.

Malthus’ idėjų sklaida Kai kurios Mathus’o idėjo buvo įgyvendintos žiauriose 1834 metų “Vargingųjų įstatymo pataisose”, kurios panaikino bet kokią pagalbą darbingiems gyventojams. Perskaitęs Malthus’o knygą, Thomas Carlyle’as politinę ekonomiją pavadino niūriu mokslu (“the dismal science”). Panašiomis idėjomis rėmėsi priverstinis gyventojų skaičiaus ribojimas Kinijoje, Indijoje XX amžiaus antroje pusėje.

Malthus’o Bendroji nesaikingumo teorija Darbuotojai gauna darbo užmokestį, kurio užtenka tik egzistencijai. Jų sukurtas ribinis produktas yra didesnis už jų darbo užmokestį, tad jų darbdavys gauna pelną. Malthus’as teigia, kad tai reiškia, jog darbuotojai neturi perkamosios galios įsigyti tai, ką jie pagamino. Kapitalistai turi daugiau pajamų (pelno), nei jie gali išleisti vartojimo prekėms įsigyti. Dalį pajamų kapitalistai skiria kapitalo prekėms pirkti. Visa dėlto jie neišleidžia visų savo pajamų. Tai lemia nepakankamą paklausą, atsargų kaupimą, atleidimus iš darbo  nedarbą.

Malthuso siūlymai Siūlyta taikyti tokias priemones: Skatinti žemvaldžių išlaidavimą, kad būtų atkurta trūkstama paklausa. Šalies vidaus vartojimą paremti atitinkama tarifų politika. Palaikyti mažus mokesčius. Palaikyti mažą valstybės skolą, nes didelė valstybės skola lemia infliaciją. (Pasisakė prieš pajamų perskirstymą)

Malthus’o teorijos apibendrinimas Turtingieji ir vyriausybė buvo atleisti nuo atsakomybės už skurdą. Akcentavo rentas bei žemvaldžių išlaidavimą. Kalbėjo apie mažėjančią žemės ūkio grąžą. Nenumatė technologinės pažangos. “Maltuso klausimas” vis dar aktualus trečiajame pasaulyje. Daugiau nei šimtmečiu anksčiau nei Keynes’as padarė prielaidą, kad makroekonominius užimtumo lygių skirtumus lemia nepakankama paklausa. Keynes’as savo darbuose nurodė, kad Malthus’as buvo jo idėjos pirmtakas.