ES nuo Romos sutarties iki Brexito Mindaugas Jurkynas VDU PMDF

ES susikūrimo prasmė tada ir dabar ES kaip konsensuso paieška Planas ES susikūrimo prasmė tada ir dabar ES kaip konsensuso paieška ES nūdienos problemos

Anglies ir plieno bendrijos vėliava

Europos Sąjungos istorija 1950 m. gegužės 9 d. Šumano deklaracija 1951 m. Anglių ir plieno (Paryžiaus) sutartis 1957 m. Romos sutartis – EB pradžia 1962 m. Bendrosios žemės ūkio politikos pradžia 1973 m. Šešetas tampa devynetu 1981 m. Devynetas tampa dešimtuku 1986 m. Suvestinis Europos Aktas 1992 m. Europos Sąjungos sutartis 1995 m. dvyliktukas tampa penkioliktuku 1997 m. pasirašoma Amsterdamo sutartis 2004 m. ES pasipildo dar 10 šalių 2004 m. Sutartis dėl Konstitucijos Europoje 2007 m. prie ES prisijungia dar dvi naujos narės 2007 m. pasirašoma Lisabonos sutartis 2013 m. Kroatija tampa ES nare 2016 m. JK traukiasi iš ES (Brexit) Europos Sąjunga buvo įsteigta siekiant užbaigti dažnus ir žiaurius kaimyninių šalių karus, kurių apogėjus buvo Antrasis pasaulinis karas. 6-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Europos anglių ir plieno bendrija pradėjo ekonomiškai ir politiškai vienyti Europos šalis, kad Europoje būtų užtikrinta ilgalaikė taika. Bendrijos steigėjos – šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija. Šeštajame dešimtmetyje tarp Rytų ir Vakarų vyko šaltasis karas. 1956 m. sovietų tankai numalšino Vengrijoje protesto akcijas prieš komunistinį režimą. 1957 m. Tarybų Sąjunga paleido pirmąjį dirbtinį žemės palydovą „Sputnik 1“ ir tapo kosmoso lenktynių lydere. Tais pačiais metais buvo pasirašyta Romos sutartis, kuria sukurta Europos ekonominė bendrija (EEB) (bendra rinka). 1950 m. gegužės 9 d. – Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robert‘as Šumanas pristato glaudesnio bendradarbiavimo planą. Gegužės 9 d. dabar kasmet švenčiama Europos diena. Šešios valstybės, remdamosi Šumano planu, pasirašo sutartį bendrai valdyti savo sunkiąją – anglių ir plieno – pramonę. Dėl to, kitaip nei praeityje, nė viena iš valstybių negali gaminti karo ginklų ir naudoti jų viena prieš kitą. Sutartį pasirašė šešios šalys: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietija 1951 m. balandžio 18 d. 1957 m. kovo 25 d. Šešios valstybės, remdamosi Anglių ir plieno sutarties sėkme, išplečia bendradarbiavimą ir į kitus ekonomikos sektorius. Pasirašydamos Romos sutartį jos sukuria Europos ekonominę bendriją (EEB), arba „bendrą rinką“. Jos idėja yra žmonių, prekių ir paslaugų judėjimas be sienų. ES pradeda savo „bendrą žemės ūkio politiką“, leidžiančią šalims bendrai kontroliuoti maisto gamybą. Ūkininkams už produkciją mokama vienodai. ES pagaminama pakankamai maisto produktų saviems poreikiams ir ūkininkai už tai gauna gerą atlygį. Nepageidaujamas šalutinis poveikis yra produkcijos perteklius. Nuo dešimtojo dešimtmečio stengiamasi mažinti produkcijos perviršį ir gerinti maisto kokybę. 1962 m. liepos 30 d. ES pasirašo pirmąjį didelį tarptautinį susitarimą dėl pagalbos 18 buvusių kolonijų Afrikoje. Iki 2005 m. ji jau yra užmezgusi ypatingos partnerystės ryšius su 78 Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalimis. ES yra didžiausia pasaulyje vystymosi pagalbos skurdžioms šalims teikėja. Jos pagalba susijusi su pagarba gavėjo žmogaus teisėms. 1963 m. liepos 20 d. Pirmasis ES bendros valiutos planas buvo sukurtas 1970 m. ES narės, siekdamos išlaikyti monetarinį stabilumą, nusprendžia nustatyti leistiną valiutų svyravimo ribą. Šis 1972 m. sukurtas valiutų kurso mechanizmas (VKM) – pirmasis žingsnis euro įvedimo po 30 metų link.   1972 m. balandžio 24 d. Šešetas tampa devynetu, kai į ES oficialiai įstoja Airija, Danija ir Jungtinė Karalystė 1973 m. sausio 1 d. Demonstruodami savo solidarumą ES vadovai įkuria Europos regioninės plėtros fondą. Jo tikslas yra skatinti skurdžių regionų vystymąsi gerinant kelius ir komunikacijas, pritraukiant investuotojų ir sukuriant naujų darbo vietų. Tokiam tikslui vėliau skiriama trečdalis visų ES lėšų. 1974 m. gruodžio 10 d. ES piliečiai pirmą kartą tiesiogiai renka Europos Parlamento narius. Anksčiau juos skirdavo nacionaliniai parlamentai. Posėdžių salėje parlamento nariai susėdę pagal politines Europos partijas (socialistai, konservatoriai, liberalai, žalieji ir t. t.), o ne pagal nacionalines delegacijas. Parlamento įtaka nuolat didėja. 1979 m. birželio 7–10 d. ES Į įstoja Ispanija ir Portugalija – valstybių narių skaičius padidėja iki dvylikos. 1981 m. sausio 1 d. Nors muitai buvo panaikinti 1968 m., prekyba tarp ES valstybių dar nėra laisva. Pagrindinės kliūtys yra nacionalinių taisyklių skirtumai. Suvestiniu Europos Aktu  1986 m. pradedama plataus masto šešerių metų programa, skirta tokiai padėčiai ištaisyti. Aktu Europos Parlamentui suteikiama daugiau galių ir stiprinamos ES galios aplinkos apsaugos srityje. 1986 m. vasario 17 d. ES pradeda „Erasmus“ programą, pagal kurią finansuojami universiteto studentai, norintys iki vienerių metų studijuoti kitoje Europos valstybėje. Šia ir panašiomis ES programomis pasinaudojo daugiau kaip 2 milijonai jaunuolių. 1987 m. birželio 15 d. Mastrichte pasirašoma Europos Sąjungos sutartis. ES tai ypač svarbus įvykis – būsimos bendros valiutos bei užsienio ir saugumo politikos bei glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityje pamatas. Pagal šią sutartį „Europos bendrija“ oficialiai pavadinama „Europos Sąjunga 1986 m. vasario 7 d. Sukuriama viena bendra rinka ir jos keturios laisvės. Laisvas prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimas tampa realybe. Nuo 1986 m. buvo susitarta dėl daugiau kaip 200 mokesčių politikos, verslo taisyklių, profesinės kvalifikacijos ir kitų įstatymų, kuriuose buvo kliūčių atverti sienas. Kai kurių paslaugų laisvas judėjimas atidėtas 1993 m. sausio 1 d. Į ES įstoja Austrija, Suomija ir Švedija. 15 narių turinti ES dabar apima beveik visą Vakarų Europą. 1990 m spalio mėn. Vokietijai susivienijus buvusioji Rytų Vokietija tapo ES dalimi 1995 m. sausio 1 d. 1995 m. kovo 26 d. 1997 m. birželio 17 d.   Septyniose šalyse – Belgijoje, Ispanijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje – įsigalioja Šengeno susitarimas. Šių šalių piliečiai gali laisvai kirsti visų šių šalių sienas. Pasienio kontrolė panaikinama. Vėliau prie Šengeno erdvės be pasienio kontrolės prisijungė daugiau šalių. Pasirašoma Amsterdamo sutartis. Pagal šią sutartį, kuri remiasi Mastrichto sutarties    laimėjimais, numatoma reformuoti ES institucijas, suteikti Europai svaresnį balsą pasaulyje, sutelkti daugiau lėšų užimtumui ir piliečių teisėms. ES vadovai sutaria pradėti stojimo derybas su 10 Vidurio ir Rytų Europos šalių: Bulgarija, Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija. Taip pat su Viduržemio jūros salomis Kipru ir Malta. 2000 m. Nicoje  pasiekiamas sutarimas, kuriuo pakeičiamos balsavimo taisyklės ir taip atveriamas kelias plėtrai. 1997 m. gruodžio 13 d. Pasirodo eurų banknotai ir monetos. Jų spausdinimas, kaldinimas ir platinimas 12 šalių – didžiulė logistinė operacija. Juk tai daugiau kaip 80 mlrd. monetų. Banknotai visose šalyse vienodi. Monetų aversas, kuriame nurodyta monetos vertė, bendras visoms šalims, o reverse pavaizduotas valstybės simbolis. Tiek banknotai, tiek monetos cirkuliuoja laisvai. Atsiskaityti suomiškomis ar kitokiomis eurų monetomis perkant bilietą Madrido metro yra visiškai įprasta 2002 m. sausio 1 d. Vykdydama savo užsienio ir saugumo politiką, ES dalyvauja taikos palaikymo operacijose Balkanuose: pirmiausia Buvusiojoje Jugoslavijos Respublikoje Makedonijoje, vėliau Bosnijoje ir Hercegovinoje. Abiem atvejais ES vadovaujamos pajėgos pakeičia NATO dalinius. Viduje ES nusprendžia iki 2010 m. sukurti laisvės, saugumo ir teisingumo visiems piliečiams erdvę. 2003 m. kovo 31 d. Aštuonios Vidurio ir Rytų Europos šalys – Čekijos Respublika, Estija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija – įstoja į ES, taip pagaliau nutraukdamos pasaulio galingųjų susitarimą prieš šešis dešimtmečius Jaltoje padalyti Europą. Kipras ir Malta taip pat įstoja į ES 2004 m. gegužės 1 d. 25 ES šalys pasirašo Sutartį dėl Konstitucijos Europai. Ji skirta demokratiniam sprendimų priėmimui ir valdymui 25 ir daugiau valstybių narių turinčioje ES supaprastinti. Šia sutartimi taip pat sukuriama ES užsienio reikalų ministro pareigybė. Sutartis įsigalios, kai ją ratifikuos visos 25 ES valstybės narės. 2004 m. spalio 29 d. 2005 m. vasario mėn. įsigalioja Kioto protokolas   – tarptautinė sutartis, kuria siekiama mažinti visuotinį atšilimą ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. ES nuosekliai vadovavo pastangoms sumažinti klimato pokyčių poveikį. Jungtinės Valstijos Kioto protokolo nėra pasirašiusios. 2007 m. sausio 1 d. Prie ES prisijungia dar dvi Rytų Europos šalys –Bulgarija ir Rumunija. Dabar ES bus 27 valstybės narės. Kroatija, Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija ir Turkija yra kandidatės į ES valstybes nares. 27 ES šalys pasirašo Lisabonos sutartį, iš dalies pakeičiančią ankstesniąsias sutartis. Ji sukurta siekiant, kad ES taptų demokratiškesnė, veiksmingesnė ir skaidresnė ir todėl gebanti spręsti visuotinius sunkius uždavinius, tokius kaip klimato kaita, saugumas ir tvarioji plėtra. Kad Sutartis įsigaliotų, ją turi ratifikuoti visos 27 valstybės narės. 2007 m. gruodžio 13 d.

Romos sutartis 1957 m. Romos sutartis įkuria Europos Bendriją Sutartis yra viršesnė už nacionalinę teisę. Sutartyje išdėstyti bendrosios rinkos principai: keturios laisvės (asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo), muitų sąjunga, bendras išorinis muitų tarifas Įsteigta: Europos Parlamentas, ES Taryba, EK, išplėsta ETT jurisdikcija.

Aštuonios plėtros 1952 1973 1981 1986 1990 1995 2004 2007 Kas bus toliau? Ar reikia Turkijos ir Ukrainos? 6

https://upload. wikimedia https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/b/bb/EC-EU-enlargement_animation.gif

ES per 5 minutes http://www.youtube.com/watch?v=sO75ZsvMkc8

Valstybės narės Europos Sąjunga Europinės teisėkūros pamatas Kompetencijų patikėjimas Valstybės narės Europos Sąjunga Sutartys, kuriomis grindžiama ES: 1951 m. Paryžiaus, 1957 m. Romos 1992 m. Mastrichto, 1997 m. Amsterdamo 2000 m. Nicos 2007 m. gruodžio mėn. - Lisabonos (Reformų) Sutartis

Ekonomikos ir socialinių Klasikinis ES institucinis trikampis Teisingumo Teismas Sprendžia ar teisės aktai atitinka sutartis ir interpretuoja ES teisę ES VADOVŲ TARYBA Audito rūmai Tikrina biudžeto vykdymą ir išlaidų pagrįstumą MINISTRŲ TARYBA valstybių narių atstovavimas sprendimų priėmimas Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuomonė Regionų Komitetas nuomonė EUROPOS PARLAMENTAS piliečių atstovavimas sprendimų priėmimas EUROPOS KOMISIJA iniciatyvos teisė įgyvendinimas ir priežiūra

Įprastinė ES teisėkūros procedūra 2018.11.15 Įprastinė ES teisėkūros procedūra Europos Komisija Siūlo teisės akto projektą ES Taryba Europos Parlamentas Bendru Tarybos ir Parlamento sprendimu aktas priimamas Regionų komitetas Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas 2018.11.15

Lietuvos politinis “svoris” Balsų taryboje - 2,03% Vietų Europos Parlamente - 1,63% Komisarų, teisėjų, auditorių – 3,7 % Rotacinis pirmininkavimas ES Tarybai Lietuvos BVP - 0,14% ES BVP Lietuvoje gyvena - 0,71 % ES gyventojų

ES svarba ir pasiekimai Lietuvai: Valstybės tikslai: saugumas, gerovė, kultūra “Sugrįžimas namo” Socioekonominė nauda Dalyvavimas bendrame sprendimų priėmimo procese “Įkrovimas” Saugumas Europai: Taika, laisvas judėjimas, išlaikoma vienybė (naujieji Vakarai)

ES kompetencijos ribos: Sąjungos kompetencijos ribos nustatomos suteikimo principu. Sąjungos kompetencijos įgyvendinamos subsidiarumo ir proporcingumo principais. Visa Sutartimis Sąjungai nepriskirta kompetencija priklauso valstybėms narėms. ESS 5 str.; Protokolai Nr. 1 ir Nr. 2 ES kompetencijos ribos – ypač svarbus klausimas. Jis tampa aktualiu tiek aukšto lygio diskusijose dėl ES politikos formavimo, tiek ES teisėkūros procese, dirbant ties konkrečiu ES teisės akto projektu. Pavyzdžiui, Europos Komisija vykdo derybas su JAV administracija dėl „Atvirojo dangaus“ (Open Sky) sutarties, reglamentuojančios lėktuvų skrydžių (tiek išorinių, tiek vidinių) taisykles (kabotažus) tarp ES ir JAV – diskutuojant dėl derybų mandato Europos Komisija argumentuoja, kad drauge ES šalys narės gali pasiekti žymiai palankesnes transatlantinių ir vidinių skrydžių sąlygas visai Europos Sąjungos aviacijai, tačiau ES šalys narės – skraidymo lyderės – Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Airija, Danija, Suomija – argumentuoja priešingai ir dar priduria, kad net derybos dėl tokios sutarties peržengia ES kompetencijos ribas. Kodėl taip yra? Kodėl, kokie argumentai lemia tokias skirtingas pozicijas? Kaip tokiu atveju reikėtų pasielgti? O kokia gi turėtų būti Lietuvos pozicija? Kitas pavyzdys – kur yra ES kompetencijų ribos išorės ir vidaus prekybos politikos ir energetikos politikos atvejais? Pamąstykime, kaip evoliucionavo ES kompetencijos ribos nuo pat Europos Bendrijų įsteigimo...

ES kompetencijos ribos: SUBSIDIARUMAS Srityse, kurios nepriklauso Sąjungos išimtinei kompetencijai, ji ima veikti tik tada ir tokiu mastu, kai valstybės narės tikslų negali pasiekti savo lygiu, o Sąjungos lygiu juos pasiekti būtų lengviau. Subsidiarumo principas – prisipažinkime, šis žodžių junginys skamba gan „nuobodžiai“, todėl norisi kuo greičiau versti kitą puslapį, tačiau neskubėkite tai daryti... Pratęsiant ES kompetencijos ribų temą – tai yra pats svarbiausias principas, kadangi būtent šio principo pagrindu nustatomos ES kompetencijų ribos. Patarimas tik vienas – skirkite šio principo suvokimui deramą dėmesį. Šį principą turėtų suprasti kiekvienas ES pilietis, nekalbant apie valstybės tarnautojus. Todėl skirkite laiko ir perskaitykite ESS 5 str. ir Protokolą Nr. 2 „Dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo“. Šiuo atveju paminėtinas toks pavyzdys: Lisabonos sutarties proceso metu 2005 m. vyko Konstitucinės sutarties aprobavimo šalyse narėse procesai – Lietuva, tuomet, buvo pati pirmoji ES šalis narė, pritarusi šiai sutarčiai, tuo tarpu Prancūzija šiam procesui skyrė daugiau laiko ir dėmesio – pasirūpino, kad kiekvienam Prancūzijos piliečiui valstybės lėšomis būtų į namus pristatytas sutarties tekstas (didžiausia problema tuomet buvo, kad sutarties tekstas netilpo į pašto dėžutes ), diskutavo dėl jos ir tik tuomet dėl jos visi gyventojai pasisakė referendume.

ES kompetencijos ribos: PROPORCINGUMAS Sąjungos veiksmų turinys ir forma neturi viršyti to, kas būtina siekiant ES Sutarčių tikslų. ESS 5 str.; Protokolai Nr. 1 ir Nr. 2 Antrasis pamatinis ES veiklos principas. Komentarai tokie patys kaip ir ties subsidiarumo principu.

ES teisės instrumentai Teisiškai įpareigojantys: reglamentai (regulations); direktyvos (directives); sprendimai (decisions). Teisiškai neįpareigojantys: nuomonės (opinions); rekomendacijos (recommendations); rezoliucijos (resolutions); išvados (conclusions); pareiškimai (statements); pirmininkaujančios šalies išvados (presidency conclusions). Atskirai paminėtina vadovų tarybos išvadų svarba – taip, teisiškai tai nėra įpareigojantis dokumentas, tačiau jis yra priimamas konsensusu ir suformuoja politinį „pamatą“ tolimesniam darbui.

ES ir valstybių narių santykiai Trys bendrosios kompetencijų kategorijos: išimtinė kompetencija; bendroji kompetencija (bendros teisės aktų leidybos galios, bet būtina vadovautis subsidiarumo principu); rėmimo,bendradarbiavimo ar papildomieji veiksmai.

Išimtinė kompetencija Sritys, kuriose vienintelė Sąjunga gali priimti įstatymo galią turinčius teisės aktus: muitų sąjunga; bendroji prekybos politika; biologinė jūrų išteklių apsauga (žuvininkystės politika); pinigų politika euro zonai; vidaus rinkos sandara ir veikimas.

Bendroji (pasidalomoji) kompetencija Sritys, kuriose šalys narės gali leisti aktus tol, kol, arba jei, Sąjunga toje srityje neužsiima įstatymų leidyba: žemės ūkis ir žvejyba; keturios laisvės (laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas); transportas; konkurencija; socialinė politika; aplinkos apsauga; vartotojų teisių gynimas; energetika; transeuropiniai tinklai.

Papildanti kompetencija Sritys, kuriose Sąjunga apsiriboja papildydama ar paremdama valstybių narių veiklą ar priima koordinuojančias priemones: sveikatos apsauga; turizmas; švietimas; kultūra; moksliniai tyrimai ir plėtra.

Balsų pasiskirstymas ES Taryboje

Kvalifikuota balsų dauguma ES Taryba Kvalifikuota balsų dauguma “už” ne mažiau kaip 255 balsai iš 345 ir “už” šalių-narių dauguma, t.y. 14 iš 27 “už” balsuojančiose šalyse-narėse turi gyventi ne mažiau kaip 62 proc. ES gyventojų (305 586,3 tūkst.)* *Taikoma valstybei narei prašant Atkreiptinas dėmesys, kad norint priimti sprendimą kvalifikuota balsų dauguma visos trys sąlygos yra privalomos, t.y. praktikoje, paprastai, yra skaičiuojama ar susidaro blokuojanti balsų mažuma. Tuo atveju, jei šalis narė ar jų grupė nesutinka su siūlomu sprendimu ir nori, kad ES teisės akto projekto tekstas būtų papildytas ar pakeistas – būtina suformuoti blokuojančią mažumą, priešingu atveju, jos, paprasčiausiai, bus „išbalsuotos“.

Kvalifikuota balsų dauguma EVT ir ET Nuo 2014 m. Kvalifikuota balsų dauguma EVT ir ET Nuo 2014 m. (realiai 2017) įvedama dvigubos daugumos sistema, t.y. sprendimas priimamas, jei “už” pasisako: - 55% šalių (=15) ir - 65% gyventojų (= 323 mln.). Sprendimas nepriimamas, jei “prieš” pasisako: - 45% šalių (=13) arba - 35% gyventojų (= 174 mln.), bet ne mažiau 4 šalių. Sprendimas atidedamas, jei “prieš” balsuoja: - iki 2017 – ¾ blokuojančios mažumos (10 šalių arba 130 mln. gyventojų); - nuo 2017 – 55% blokuojančios mažumos (8 šalys arba 95 mln. gyventojų).

Iššūkiai Brexit D. Trumpas Imigracija Demokratinės konkurencijos stoka Radikalios partijos Senėjimas ir vidinė migracija Graikijos ekonomika Terorizmas Kaimynystės politika ir Rusija Transatlantinė prekyba

Mindaugas Jurkynas VDU PMDF Ačiū už dėmesį Mindaugas Jurkynas VDU PMDF