Ekologinės problemos Viktorija Švetkauskaitė ir Gerda Šimelionytė IIag 2011

Ekologija Ekologija - tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su negyvąja aplinka. 

Pagrindinės ekologinės problemos: Oro tarša Vandens tarša Žemės tarša

Oro tarša Ugnikalnių išmestos dujos, miškų ir stepių gaisrų dūmai, audros ir net žiedadulkės keičia oro sudėtį, daro jį kenksmingą gyviems organizmams. Tai natūrali oro tarša, prie kurios Žemės gyventojai yra iš dalies prisitaikę. Daug pavojingesnė antropogeninė, arba žmogaus sukelta ore tarša. Jos pagrindiniai šaltiniai yra šiluminės ir atominės elektrinės, metalurgijos ir chemijos gamyklos, automobiliai ir lėktuvai, degančios šiukšlės. Orą labiausiai teršia deginamas organinis kuras - nafta ir anglys. Joms degant, susidaro anglies oksidai: Anglies monoksidas (CO) ir  Anglies dioksidas (CO2)

Anglies monoksidas (CO) Išsiskiria ne visiškai sudegus kurui. Jo esti automobilių išmetamose dujose, gamyklų, šiluminių elektrinių ir cigarečių dūmuose. Anglies monoksidas - labai nuodingos bespalvės ir bekvapės dujos. Jos sukelia galvos skausmus, pykinimą, vėmimą. Kai anglies monoksido koncentracija ore pasiekia 0,06%, kraujas nebesugeba aprūpinti organizmo deguonimi ir žmogus uždūsta.

Anglies dioksidas (CO2) Susidaro visiškai sudegus kurui. Šios dujos taip pat bespalvės ir bekvapės. Jų visada yra ore, tačiau dėl žmogaus kaltės šis kiekis visą laiką didėja. Anglies dioksidas ir kai kurios kitos orą teršiančios dujos telkiasi apatiniuose atmosferos sluoksniuose. Panašiai kaip šiltnamio stiklas, jos gerai praleidžia Saulės spindulius, tačiau sulaiko nuo Žemės paviršiaus sklindančią šilumą. Dėl to pakyla oro temperatūra, keičiasi klimatas. Šis reiškinys vadinamas „šiltnamio efektu". Per pastaruosius 100 metų vidutinė metinė oro temperatūra jau pakilo 0,5 C. Jeigu anglies dioksido koncentracija ore ir toliau taip didės, po 60-70 metų, vidutinė oro temperatūra Šiaurės pusrutulyje gali pakilti 3-4°C. Tada pradėtų tirpti ledynai, užtvindydami didelę sausumos dalį. Paprastai tariant, daugybe miestų gali atsidurti po vandeniu.

Žemės tarša Didėjant gyventojų skaičiui, maisto poreikiai visą laiką didėja, o dirbamų žemių plotai nedidėja arba netgi mažėja. Mat juos užima besiplečiantys miestai, keliai, pramonės centrai. Todėl žemės ūkio produktų gamybą tenka didinti, intensyviau naudojant turimas žemės. Tam padeda trąšos ir pesticidai. Tačiau, čia žmogus patiria „bumerango efektą". Naudojant vis daugiau mineralinių trąšų ir pesticidų, dirvas galima užteršti neišvalomai.

Vandens tarša Natūraliuose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų yra pakankamai, išskyrus fosforą ir azotą. Jų trūkumas dažnai būna tas veiksnys, kuris riboja pirminės produkcijos didėjimą vandens ekosistemose. Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų elementų kiekis dar labiau didėja. Išnykus azoto ir fosforo trūkumui, pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Žolėdžiai nebepajėgia suvartoti visos pirminės produkcijos, ir organinės medžiagos perteklius nusėda įdugną. Vandens telkinys ima sparčiai želti, jo pakrantės dumblėja. Toks telkinio praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutorofikacija. Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, į kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka Saulės radiacijos, užterštuose vandenyse prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.

Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija  1972 m. lapkričio 16 d. UNESCO būstinėje Paryžiuje vykusios UNESCO Generalinės konferencijos metu priimta Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencija. Šiame dokumente vietos, esančios skirtingų valstybių narių teritorijose pripažintos kaip tarptautinės reikšmės ištekliai, todėl jos nusipelno ypatingo įvertinimo ir apsaugos. Šis dokumentas tapo plačiausiai pripažintu ir veiksmingiausiu tarptautinę galią turinčiu kultūros ir gamtos paveldo apsaugos instrumentu. 1992 m. prie Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos prisijungė irLietuva. Pasirašiusi Pasaulio paveldo konvenciją, valstybė tampa valstybe – nare ir įsipareigoja saugoti jos teritorijoje esantį kultūros ir gamtos paveldą dabarties ir ateities kartoms.

Pasaulio paveldo koncepcija yra tokia: Išskirtinio visuotinės vertės pasaulio paveldo išsaugojimas. Jungia kultūros ir gamtos paveldo apsaugą. Apima tik nekilnojamojo paveldo apsaugą. Pasaulio paveldo išsaugojimas priklauso nuo bendrų tarptautinių veiksmų.

Kaip spręsti ekologines problemas? Mažinti gamtos išteklių naudojimą Naudoti daugiau ekologiškų maisto produktų Rūšiuoti atliekas Naudoti ekonomiškus automobilius Kovoti prieš gamyklas, kurios išskiria daug teršalų Nevartoti kenksmingų aerozolių Rengti akcijas, skatinančias gamtos išsaugojimą Mažiau vartoti ilgai įrančias medžiagas

Ačiū už dėmesį