EUROPOS ŠALIŲ NEFORMALIOJO VAIKŲ UGDYMO RAIDA

Neformalusis ugdymas, tam tikru požiūriu, gali būti laikoma seniausia mokymo ir mokymosi forma: vyresnioji karta, siekdama pratęsti žmonijos egzistavimą, norėdama kuo geresnės ateities savo palikuonims, perduodavo savo turimas žinias, gyvenimo supratimą ir įgytą patyrimą jaunajai kartai.

Vienu pirmųjų autorių, aktualizavusių alternatyvaus ugdymo svarbą, įvardijamas Platonas (422-347 m. pr. m. e.) (Montaigne, 2000). R. Dekarto (1596–1650 m.) knygos „Mokslo knyga“ (Book of science) ir „Gyvenimo knyga“ (Book of life) simbolizuoja atitinkamai formalųjį ir neformalųjį ugdymą (Phipipse, 2004). Pažymima, kad garsaus dvasininko N. S. F. Gruntvigo (Nicolaj Frederik Severin Grundtvig, 1783 – 1872) idėjos yra šiandieninio neformaliojo ugdymo pagrindas Danijoje (Sørensen, 2008).

EAICY European Association of Institutions for leisure Time for Children and Youth (vaikų ir jaunimo laisvalaikio institucijų Europos asociacija) EAICY –vienijanti daugiau kaip 70 narių iš žemyninės Europos ir Kazachstano, nuolat stebi visuomenės neformalaus ugdymo procesus įvairiose šalyse, kartu inicijuodama bendrą veiklos politiką. EAICY - Europinė asociacija, vienijanti Europos organizacijas, dirbančias neformaliojo ugdymo srityje. Šios organizacijos dirba su vaikais ir jaunimu jų laisvalaikio metu. Priklausomai nuo šalių politikos ir sąvokos “jaunimas” apibrėžimo įvairiose šalyse, galima sakyti, kas neformaliojo ugdymo organizacijos aprėpia vaikus nuo 4-5 ar 6 metų iki tol, kol jie užauga. Nyderlanduose jauni žmonės oficialiai tampa suaugusiais, kai jiems sukanka 18 metų, Moldavijoje – 30metų.

R. Clarijs (2008) nurodo, kad efektyvi neformaliojo ugdymo sistema yra išvystyta romanų tautose (Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija), bet, vis dėlto, labiausiai anot R. Clarijs neformaliojo ugdymo veikla praktikuojama buvusiose socialistinėse šalyse, pirmiausia tose, kurios priklausė Sovietų Sąjungai.

J. V. Gils (Baltarusija, 2008) pažymi, kad Baltarusijos teoriniai neformaliojo ugdymo pagrindai yra V. P. Vekhterevo knyga “Užmokyklinis ugdymas”, išleista 1896 metais. Rusijoje pirmoji neformaliojo ugdymo orgaizacija buvo įsteigta 1917 metais. Danijoje neformaliojo ugdymo pradžia laikomi 1829 metai. pagrindas buvo Grundtvig idėjos. Ukrainoje Charkovo mieste 1895 metais pradėjo veikti vaikų parkas. Prancūzijos neformaliojo ugdymo pradžia laikomas 19 amžius.

Kokios šalies istorijoje neformalusis ugdymas minimas anksčiausiai? Klausimai Kokios šalies istorijoje neformalusis ugdymas minimas anksčiausiai? Kurių šalių neformaliojo ugdymo istorija panaši?

LIETUVOS NEFORMALIOJO VAIKŲ UGDYMO RAIDA Paralelinis ugdymas Lietuvoje 1918 – 1940 metais. Užklasinis ir užmokyklinis darbas tarybiniais metais. Papildomas ugdymas 1991 – 2003 metais. Neformalusis vaikų švietimas nuo 2003 m.

Mokslinės literatūros, švietimo dokumentų analizė leidžia teigti, kad Lietuvoje neformalusis ugdymas plėtojamas nuo valstybingumo atkūrimo laikų (1918m.). Oficialiuose švietimo sistemą reglamentuojančiuose dokumentuose vaikų organizuoto laisvalaikio veiklą apibrėžiančios sąvokos bei šių veiklų siekiai nuolat keitėsi.

Tarpukario Lietuvoje (1918-1940) neformalųjį ugdymą apibūdina pomokyklinio ugdymo, paralelinio ugdymo ir laisvalaikio terminai. Tarybiniais metais popamokinė veikla buvo vadinama užklasine ir užmokykline (Vaitkevičius, 1982; Jovaiša, Vaitkevičius, 1989). 1991 – 2003 metais - papildomu ugdymu.

2003 metais priimtame Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme iki tol buvusi „papildomo ugdymo” sąvoka papildyta ir apibrėžta kaip „neformalusis švietimas”.

PARALELINIS (POMOKYKLINIS) UGDYMAS (1918-1940)

Daug kas, mums atrodančio nauja ir ypatinga, jau yra buvę Daug kas, mums atrodančio nauja ir ypatinga, jau yra buvę. Krašto mokyklos reforma iš užmaršties prikelia ne tik iškilius Lietuvos pedagogus, bet ir jų idėjas, išsipildžiusias ar žlugusias dėl nepalankių aplinkybių. Šiandien mums itin svarbūs 1918-1940 nepriklausomos Lietuvos metai – tautinės pedagogikos formavimosi, švietimo konsilidacijos tarpsnis – daug vertingų dalykų šių dienų mokykloje – iš tų laikų.

Nepriklausomos Lietuvos mokykla buvo toks pat naujas ir autentiškas kūrinys, kaip ir valstybė. 1918-1940 metų Lietuvos švietimo ir ugdymo sistema buvo palanki priimti ir kūrybiškai taikyti vakarų Europos ir JAV “naujojo auklėjimo” idėjas. Tarpukario Lietuvos mokyklos neformaliojo ugdymo (paralelinio ugdymo) procesą galima skirstyti į du etapus: 1918-1930 metai – diskusijų dėl “moksleivių srovinimo” laikotarpis; 1930-1940 metai – būrelių, kitų papildomo ugdymo formų klestėjimo laikotarpis.

Neformalusis ugdymas (paralelinis ugdymas) buvo realizuojamas trijuose lygmenyse: būreliai kuopos Mokykloje žaidimų aikštelės “vaikų židiniai” Mokykloje ir moksleivių gyvenamoje aplinkoje jaunimo organizacijos Mokykloje ir jos aplinkoje

Mokinių darbai šalia mokyklos Lavinimosi kuopelės Iškylos(ekskursijos) Paskaitos Spektakliai Koncertai Pramogų vakarai Iškilmės Neformaliuoju ugdymu (paraleliniu ugdymu) buvo suinteresuota ir Švietimo ministerija. Ji jau 1920 m. patvirtino “Aukštesniųjų ir vidurinių mokyklų ir mokytojų seminarijų metinės apyskaitos planą”, kurio 11 dalis buvo “Apie ėjimą neprivalomų mokiniams mokslo dalykų ir darbus nepamokų metu”.

V. Petronis. Fiziškas auklėjimas mūsų mokyklose V. Petronis. Fiziškas auklėjimas mūsų mokyklose. Fiziškas auklėjimas, 1931, Nr 1, p. 57. “ Gyvename jau tryliktus nepriklausomo gyvenimo metus. Daug kas per tą laiką valstybės ir tautos gyvenime padaryta, daug svarbių darbų nudirbta. Tačiau yra dar sričių, kur apžėlę neplėšti dirvonai žaliuoja. Čia turiu galvoje mūsų mokyklinio jaunimo fizišką auklėjimą. Šis darbas pas mus tebėra užuomazgoje, nors jau turėjome gerokai atspėjimo, nevaržomo laiko juo susidomėti, rimčiau pagalvoti ir galėjome pasiekti geresnius vaisius. Tai atsitiko dėl to, kad iki šiol nei vyriausybė, nei organizuota visuomenė (savivaldybės, įvairios kultūrinės, kooperatyvinės bei profesinės organizacijos), nei mokytojai bei mokyklų vadovybė su tėvais ir jų komitetais neatkreipė užtektinai rimto dėmesio, nesirūpino šiuo svarbiu jaunuomenės lavinimo bei auklėjimo darbu. Todėl turim nedžiuginančių vaisių. Mūsų jaunimas ir bendrai visa tauta fiziškai silpnesnė, palyginti su kitomis tautomis, kur fiziškas auklėjimas rimtai tvarkomas (suomių, skandinavų, anglų, vokiečių, čekoslovakų, o iš dalies ir mūsų kaimynų, latvių ir estų, tautos)”.

Šio laikotarpio Lietuvos gimnazijų ir progimnazijų būreliai tapo neatskiriama moksleivių gyvenimo dalimi. Buvo teigiama, kad be šios neformaliojo ugdymo formos mokykla “liktų tarsi kūnas be sielos”, nes būreliai yra “lyg praktiškojo darbo seminarai”.

UŽKLASINIS AR UŽMOKYKLINIS DARBAS

Užklasiniu ar užmokykliniu ugdymu buvo siekiama tiek neformaliai ugdyti, tiek formuoti jauno žmogaus charakterį. Tarybinėse ugdymo įstaigose buvo praktikuojama įvairi auklėjamoji veikla (meno būreliai, sporto klubai, turizmo draugijos), kurią vykdant buvo skatinama saviaukla ir ugdomi kūrybiniai jaunų žmonių sugebėjimai (Švietimo politika, 2006).

J. Vaitkevičius (1982) teigė, jog vien pamokų mokykloje moksleiviui nepakanka. Reikia papildomos veiklos, kur mokinys galėtų patenkinti savo interesus, tobulinti gebėjimus, panaudoti ir išreikšti savo prigimtines galias.

Brandaus socializmo laikai: pionieriai atiduoda pagarbą Leninui jo vardu pavadintoje aikštėje

Pionieriai laukia kolegų iš Baltarusijos pie Lietuvos TSR riboženklo

PAPILDOMAS UGDYMAS (1991-2003)

Kaip ugdymo forma papildomo ugdymo terminas Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme įteisintas 1991 m. Šio ugdymo tikslai ir uždaviniai fiksuojami Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992). Papildomas ugdymas – nenutrūkstamo ugdymo dalis, skirta vaikų ir suaugusiųjų intelektinių, meninių, socialinių ir kitų gebėjimų ugdymui (Dapkienė, 1998).

Mokinių įtraukimas į jiems reikšmingą, įdomią veiklą – svarbi sąlyga asmenybės tapsmui formuotis, nes asmenybę ugdo tik toji veikla, kurios žmogus imasi labai atsakingai, skiria visas pastangas ir jėgas. Svarbiausi tampa tai, kaip laisvalaikiu įtvirtinamos vaikų vertybinės nuostatos, „svarbu laisvalaikį panaudoti asmenybės tapsmui, padaryti jį visuomeniniu ir asmeniniu požiūriu reikšminga vertybe“ (Dzenuškiatė, 1991). T. Stulpinas (1997) pateikia tokią papildomo ugdymo sampratą: „papildomas ugdymas yra permanentinio (nuolatinio, nenutrūkstamo) ugdymo dalis vaikų ir suaugusiųjų gebėjimams tobulinti ir interesams patenkinti“.

Papildomasis ugdymas – permanentinis, skirtas vaiko socializacijai, kūrybiškumui bei įvairiapusių gebėjimų, laisvalaikio kultūros plėtotei, rekreacijai“ (ŠMM kolegijos nutarimas Nr. 33, 1996). Papildomasis ugdymas – tam tikra neformaliojo švietimo dalis, skirta mokinių saviraiškai ugdyti (Ugdymo planai, 2005).

Papildomo ugdymo esmė, jo turinys, formos, organizavimo principai yra nagrinėti V. Aramavičiūtės (1998), S.Dapkienės (1993, 2002), S.Dženuškaitės (1991), T. Stulpino (1994), L. Jovaišos (2001) ir kitų.

NEFORMALUSIS UGDYMAS (nuo 2003 metų)

Neformaliojo vaikų švietimo sąvoka įteisinta 2003 m Neformaliojo vaikų švietimo sąvoka įteisinta 2003 m. Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme. 2005 m. buvo patvirtinta Neformaliojo vaikų švietimo koncepcija (2005 – 12 – 30, Nr. ISAK – 2695), kurioje apibrėžiami neformaliojo vaikų švietimo tikslai, uždaviniai, principai, ugdymo objektas, ugdomos kompetencijos, rezultatas, ugdymo proceso organizavimas, sistema, finansavimas bei numatomos priemonės šiai sampratai įgyvendinti.

Neformaliojo vaikų švietimo įstaigos pagal ugdymo kryptį

Vaikai, dalyvaujantys neformaliojo vaikų švietimo veikloje Bendrojo lavinimo mokyklose neformaliojo švietimo veikloje dalyvauja 68 nuošimčiai visų mokinių. Savivaldybių neformaliojo vaikų švietimo mokyklų programose dalyvauja 18,6 nuošimčiai visų mokinių. Populiariausios veiklos kryptys – menai ir sportas. Įvairiose vaikų ir jaunimo socializacijos programose kasmet dalyvauja per 300 000 vaikų ir jaunimo, t.y. 50 nuošimčių visų mokinių (Puodžiukas (Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo departamento direktoriaus pavaduotojas) , 2007 ).

2002 m. Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) inicijuotame tyrime „Lietuvos 7–80 metų amžiaus gyventojų požiūris į kūno kultūros pratybas ir dalyvavimas jose“ (http://www.kksd.lt.) buvo apklausti 1143 7–18 metų mokiniai ir nustatyta, kad neformaliojo fizinio ugdymo būrelius mokykloje lanko 25,5% mokinių. Švietimo ir mokslo ministerijos 2003 m. inicijuotame tyrime „Popamokinės veiklos veiksmingumas“ (www.smm.lt.) nustatyta, kad sporto būreliai yra vieni iš populiariausių ir juos lanko 32% mokinių. Informacinių technologijų centro duomenimis, bendrojo lavinimo mokyklų sporto būrelius 2003–2004 m. m. lankė 18,66 proc. mokinių (Puodžiukas, 2007), tačiau V. Volbekienė, A. Griciūtė, A. Gaižauskaitė (2007) nustatė, kad sveikatą stiprinantį fizinį aktyvumą patiria tik mažuma Lietuvos moksleivių ir jis būdingesnis berniukams nei mergaitėms.

ŠMM inicijuoto tyrimo „Mokiniai, dalyvaujantys neformaliajame švietime“ (2008) rezultatai parodė, kad bendrame visų tyrimo dalyvių (vaikų, tėvų, mokytojų, vadovų) vertinime kaip viena iš pagrindinių problemų minima tai, kad NU veiklose sunku silpnesniems ir mažiau gabiems mokiniams. Šio tyrimo autoriai pabrėžia, kad mokinių poreikiai yra tenkinami tik iš dalies, vyrauja pasiūlos ir paklausos disproporcija. „Popamokinės veiklos veiksmingumas“ (2003) tyrimu nustatyta, kad neformaliojo fizinio ugdymo veikloje mokiniai pasigenda naujumo, pasirinkimų įvairovės, trukdo organizaciniai nesklandumai, tobulintina papildomo ugdymo užsiėmimų materialinė bazė. Nors tai nėra lemianti moksleivių dalyvavimą NFU veikloje priežastis, tačiau apsprendžianti jo kokybę. Tyrimai atskleidė, kad mokiniai nori įvairesnių udymo formų. V. Blauzdžio, D. Šinkūnienės (2005) tyrimu nustatyta, kad jie gausiai ir noriai dalyvauja įvairiuose sporto projektuose. P. Blaževičius (2006) į NU veiklą siūlo įtraukti tokias ugdymo formas kaip pokalbiai, disputai, diskusijos, paskaitos, V. Jankauskas (2008 a) – seminarus, projektų bei renginių organizavimą. Sportiniai renginiai gali būti įvairūs: varžybos, šventės, konkursai, viktorinos (STŽ). Ruošiantis ir dalyvaujant tokiuose renginiuose padidėja ugdytinių intensyvumas, kūrybiškumas, fizinis aktyvumas bei užimtumas po pamokų (Blauzdys, Šinkūnienė, 2005).