1. Kūnų panaudojimo mokymo tikslais reglamentavimas ir praktika Europoje, praktinio įgyvendinimo ypatumai Lietuvoje: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto patirtis
Janina Tutkuvienė
VU Medicinos fakulteto
Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra
Lietuvos bioetikos komiteto seminaras „Asmens valios pareiškimo dėl kūno panaudojimo mokymo ir mokslo tikslais reglamentavimas ir praktika Europoje: etiniai ir teisiniai aspektai“
Vilnius,

2. Anatomija – buvo ir yra medicinos studijų bazinė disciplina:
Kūno sandaros ir funkcijų supratimas – pamatas kitų bazinių disciplinų studijoms (fiziologijai, patologijai ir kt.).
Pamatas organizmo patologinių procesų ir ligų etiopatogenezės supratimui.
Saugios klinikinės praktikos garantas: svarbu ne tik chirurgams, neurologams, bet ir terapeutams bei kitų sričių gydytojams.
Anatomijos studijų būdai įvairūs: nuo paskaitų iki savarankiško preparavimo.

4. Projektas “Žmogaus anatomijos studijų tobulinimas”
Subsidija - ES Leonardo da Vincio programos koordinavimo paramos fondas
Projekto Nr. LT/06/EX/1/1020
Trukmė - 01/06/ /11/2007
Biudžetas EUR
Dalyvių skaičius - 16 Lietuvos anatomijos dėstytojų

5. Problema
Sumažintas auditorinių valandų skaičius, todėl atsirado poreikis keisti dėstymo apimtį ir metodiką, orientuojant studentus į savarankišką darbą, diegiant naujas nuotolinio ir kitokias mokymo priemones.
Įvestos naujos studijų programos, todėl iškilo būtinybė sukurti kokybiškai naujas dėstomų dalykų programas, adaptuotas įvairių specialybių studentams ir labiau suderintas su kitų ES aukštųjų mokyklų programomis.
Nemažai gydytojų ir rezidentų teiraujasi apie galimybę patobulinti savo teorines anatomijos žinias, todėl kyla poreikis išnagrinėti tęstinio anatomijos mokymo, apimančio studijas nuo pirmo kurso aukštojoje mokykloje iki tobulinimosi ar specializacijos kursų, galimybes ir perspektyvas.
Edukacinių žinių ir įgūdžių stoka, noras tobulėti ir t.t.

6. Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

7. Anatomijos dalykų auditorinės valandos Medicinos studijų programose

8. Anatomijos studijų principas

9. Anatomijos kartojimas - podiplominės studijos

10. Preparavimui skirtas laikas
Laisvai pasirenkamas
Laisvai pasirenkamas
Laisvai pasirenkamas
Auditorinės valandos

11. m. įvairiose šalyse – ir populiarioje spaudoje ir moksliniuose žurnaluose pagausėjo publikacijų apie anatomijos studijų problemas
Cadaver shortage hits medical schools
By Katy Human, The Denver Post, 2008
For the first time in nearly 20 years, there aren't enough cadavers in Colorado and Wyoming for this fall's medical, dental and other health-care students, according to the state Anatomical Board.

12. “Research on the recently dead”: an historical and ethical examination” (F.Tomasini British Medical Bulletin, 2008, 1-10)
The controversy surrounding harm in relation to research on dead bodies largely depends on how dead people are perceived. That is:
- As cadaves.
- As ante-mortem person.
- By significant others

14. Išsamiausia šiuo klausimu publikuota studija: “The legal and ethical framework governing Body Donation in Europe - A review of current practice and recommendations for good practice” Eur J Anat, 12 (1): 1-24 (2008)
S. McHanwell, E. Brenner, A.R.M. Chirculescu, Jan Drukker, H. van Mameren, G. Mazzotti, D. Pais, F. Paulsen, O. Plaisant, Maître M. Caillaud, E. Laforêt, B.M. Riederer, J.R. Sañudo, J.L. Bueno-López, F. Doñate-Oliver, P. Sprumont, G. Teofilovski-Parapid and B.J. Moxham

15. Austrijoje (prof. E.Brenner, 2008):
Federalinė valstybė, todėl skirtingose (jų yra 9) žemėse/apygardose kūno naudojimo po mirties mokymo ir mokslo tikslais teisiniai aktai šiek tiek skiriasi (esminiai postulatai – vienodi). Federaliniai įstatymai kontroliuoja visą eigą (nuo – iki).
Mirusio žmogaus kūnas – vientisa esybė, subjektas, paveldimas pirmųjų paveldėtojų. Tačiau Tirolio žemės Sanitarijos įstatymas leidžia medicinos studijoms panaudoti neatsiimtus kūnus.
Kūnas aukojamas valios pareiškimu arba testamentu. Giminių valia negali būti viršesnė.
Anatomijos padaliniai parengia informacija apie galimybę aukoti kūną po mirties ir paviešina. Suinteresuoti asmenys registruojasi (telefonu, paprastu ar el.pastu, atvyksta patys).
Tuomet asmuo užpildo specialią formą 2 egz., pasirašo, vieną egz. pasilieka, kitą perduoda Anatomijos padaliniui. Formoje nurodomos visos papildomos kūno panaudojimo po mirties sąlygos, taip pat artimųjų sutikimas, pasižadėjimas pranešti apie mirtį (deja, artimieji ne visada praneša apie tokių asmenų mirtį).

16. Austrijoje (prof. E.Brenner, 2008): tęsinys
Padalinys neįsipareigoja būtinai priimti kūną po asmens mirties (tai fiksuojama dar informaciniame lapelyje, nurodomi atvejai, kai kūnas studijoms netinka).
Mirties atveju padalinio budintysis (?) apžiūri kūną, priima sprendimą, organizuoja kūno pristatymą į Anatomijos padalinį, tvarko kitus mirties dokumentus.
Kūnai balzamuojami įvairiais būdais (klasikiniais, moderniais – priklauso nuo kūno panaudojimo tikslo).
Kūnai po mirties daugiausia naudojami studentų praktiniuose darbuose ir paskaitose (demonstravimas, preparavimas), taip pat rezidentų ir gydytojų žinių tobulinimui, bazinių ir klinikinių mokslo šakų moksliniams tyrimams.
Padalinys atsako už tai, kad kūnas būtų panaudotas kaip žmogus nurodė savo valios pareiškime.
Padalinys kasmet organizuoja “Padėkos dieną”, laikomos mišios tokiems asmenims paminėti (dalyvauja akademinė bendruomenė ir giminės).
Insbruko medicinos universiteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedroje šiuo metu registruota kūnų donorų, tačiau registracijos mastai labai mažėja (!). Donorų amžius: m. Kasmet padalinys priima apie mirusių kūnų. Praeina vidutiniškai apie 10 metų nuo asmens registracijos aukoti kūną iki jo mirties. Vadinasi, kūnų donorų mažėjimo pasekmes gali būti jaučiamas ir po 10 metų.

17. Prancūzijoje (dr. O.Plaisant, M. Maitre, E.Laforet, 2008):
Teisinis reglamentavimas iki šiol nepakankamas, daugeliu klausimu nėra apibrėžtumo, tikslumo, tačiau kūno dovanojimo studijoms ir moksliniams tyrimams galimybė įteisinta.
Iki XX a. vidurio – kaip ir kitur nereikėjo asmens sutikimo, anatomijos studijoms buvo naudojami palikti, neatsiimti kūnai, taip pat ilgą laiką gydyti ligoninėse ir neturintys giminių, arba giminėms neturint finansinių resursų palaidoti.
Nuo XX a. vidurio – tik su asmens valios pareiškimu, nors pirmasis legalus asmens kūno po mirties dovanojimas Prancūzijoje užfiksuotas dar 1887 m. Apie 1980 m. įkruta keliolika kūno dovanojimo centrų.
1994 m. kūno sąvoka apibrėžta Civiliniame kodekse, numatytas organų panaudojimas tik su asmens ir giminių sutikimu m. oficialiai lesta naudoti organus mokslo tikslais.
Tačiau iki šiol nėra aiškiai nustatyta viso kūno po mirties naudojimo studijoms ar mokslui tvarka.

18. Prancūzijoje (dr. O.Plaisant, M. Maitre, E.Laforet, 2008): tęsinys
Code General de Collectivites Territoriales įstatymas numato palaikų laidojimo tvarką, taip pat kūno dovanojimo studijoms galimybę.
Apsisprendęs asmuo turi ranka parašyti pareiškimą ir pasirašyti. Giminių valia nėra viršesnė. Asmuo gauna “Kūno donoro” kortelę.
Padaliniams leidžiama numatyti visas su kūno dovanojimu, panaudojimu studijoms ir palaikų po studijų sutvarkymo išlaidas bei tam tikrais atvejais tartis su donoru dėl dalinės kompensacijos (kūno donoras turi būti apie tai informuotas iš anksto, prieš pareikšdamas savo valią).
Anatomijos padalinys, kuriame registravosi kūną studijoms dovanojęs asmuo, negali atsisakyti priimti kūno, kūnas turi pasiekti padalinį per val.
Nuo 1995 m. būtina lavono apžiūra ir biocheminių testų dėl įvairių infekcinių ligų patikra (apie 10 proc. studijoms gaunamų kūnų iškart kremuojami.
Nuo 1998 m. visi kūnai po anatomijos studijų kremuojami (apie tai asmuo taip pat informuojamas iš anksto prieš jam apsisprendžiant).
2004 m. Paryžiaus Anatomijos laboratorija (vienas iš 27 tokių centrų Prancūzijoje) priėmė 651 kūną.

19. Vokietijoje (prof.F.Paulsen, 2008):
Vienodas Palaikų laidojimo ir Kūno dovanojimo įstatymas galioja visoje Vokietijoje (nėra federalinių įstatymų).
Asmuo dovanoja kūną testamentu, todėl visa, kas pareikšta testamente turi būti vykdoma (pvz., laidojimo būdas).
Anatomijos padaliniai parengia informaciją apie galimybę aukoti kūną po mirties ir paviešina (įvairiais būdais). Suinteresuoti asmenys kreipiasi telefonu, paprastu ar el.paštu, atvyksta patys.
Asmuo perduoda Anatomijos padaliniui pasirašytą dokumentą, tuomet jam išduodama ‘Donoro kortelė”.
Vokietijoje kūno donorų skaičius varijuoja – nuo 500 iki 6000 (priklauso nuo universiteto ir atitinkamo miesto dydžio).
Po mirties kūnus į medicinos universitetus perveža laidojimo kompanijos. Apie tai nereikia informuoti teisėsaugos pareigūnų,
Kūnai balzamuojami dažniausiai tradiciniais metodais (naudojant formaliną, alkoholį, fenolą), taip pat Thiel metodu – dažniausiai kai kūnai naudojami klinikinėms studijoms.

20. Vokietijoje (prof.F.Paulsen, 2008): tęsinys
Palaikai po medicinos studijų kremuojami, urnos laidojamos vietinėse kapinėse, - čia universitetai dažniausiai turi tam skirtą specialią vietą (arba laidojama kitoje vietoje, jeigu asmuo testamente nurodė kitaip).
Du kartus per metus universitetai kartu su Liuteronų ir Katalikų bažnyčios pagalba organizuoja laidotuves, laikomos mišios. Dalyvauja akademinė bendruomenė, dėstytojai, studentai, kviečiami giminės (ne visada, tik jei asmuo to pageidavo).
Nuo 2003 m. Vokietijoje pakeista kompensacijų už laidotuves tvarka: apie 1050 Euru dabar skiriama ne medicinos universitetams, bet giminėms – tai lėmė dideles diskusijas, aukštosios medicinos mokyklos susidūrė su finansinėmis problemomis.
Pastaroji problema sprendžiama įvairiai: kai kurie universitetai prašo studentų kompensuoti anatomijos studijas ( Euru), kiti – numato palaikų tvarkymo dalinės kompensacijos kainą informacijoje kūno donorui ir skatina juos draustis tam tikrai sumai ( Euru). Dažniausiai donorai sutinka, ir donorų skaičius dėl tokių pasikeitusių sąlygų nemažėja.

21. Italijoje (Prof. G.Mazzotti, 2008):
Daugelyje Italijos medicinos mokyklų nuo 1970 m. buvo pradėtas laisvas studentų priėmimas, pvz., Bolonijos universitete į pirmą kursą buvo priimama apie 2000 studentų. Taigi, preparavimas I-II kurse tapo nebeįmanomas. Tokia padėtis tęsėsi keletą dešimtmečių, dėl to labai nukentėjo anatomijos dėstymas, o svarbiausia užmirštos preparavimo tradicijos.
Šiuo metu Italijoje nėra specialaus kūno panaudojimo anatomijos studijoms įstatymo: egzistuoja nuostata, kad neatsiimti kūnai gali būti panaudoti medicinos studijoms. Tačiau kūną atsiimti gali religines bendruomenės, todėl kūnai dažniausiai yra paimami.
Vidutiniškai anatomijos padaliniai gauna po vieną kūną per metus.
Anatomijos padaliniai sprendžia šią problemą įvairiai: demonstruoja jau išpreparuotus kūnus, naudoja kūnų ir organų plastinaciją, muliažus, šlapius preparatus, kompiuterines programas ir kt.
Italijos Anatomų ir histologų draugija siekia atgaivinti preparavimo tradicijas. Pripažįstama, kad bazinės anatomijos žinios svarbios visiems gydytojams, o ypač chirurgams, todėl daugelis Italijos chirurgų važinėja tobulintis į kitas Europos šalis ar JAV. Svarstoma kūnų “importo” problema.
2004 m. Italijos parlamentas parengė specialų kūno dovanojimo medicinos studijoms ir mokslo tyrimams įstatymo projektą ir numatė steigti regioninius kūnų dovanojimo centrus. Tačiau iki 2007 m. vyko diskusijos, įstatymas turėjo būti priimtas, tačiau praktikoje jis neįsigaliojęs iki šiol.

22. Olandijoje (prof.H.van Mameren, 2008)
Terminas “donoras” Olandijoje naudojamas tik “organų donoro” prasme.
Olandijoje kūnai dovanojami pagal “Kūnų po mirties disponavimo įstatymą”, kuris numato visus žingsnius ir procedūras iki jų galutinio sutvarkymo.
Galimi trys kūnų sutvarkymo būdai: laidojimas, kremavimas, panaudojimas medicinos studijoms ir mokslui.
Olandijoje yra 8 medicinos aukštųjų mokyklų centrai, kurie priima dovanotus kūnus.
Suinteresuoti kūno dovanojimu asmenys supažindinami su informacija, kurią rengia ir platina (galimi įvairūs būdai) anatomijos padaliniai. Asmenys susisiekia su padaliniu (telefonu, el.paštu, laišku, atvažiuoja patys).
Apsisprendę asmenys ranka užpildo du egzempliorius kodicilo (testamento papildymo) – t.y. ranka rašytas savo valios dėl kūno panaudojimo po mirties pareiškimas (vienas egz. – žmogui, kitas – padaliniui, į kurį kreipiasi asmuo). Jei asmuo nebegali pats ranka parašyti prašymo, tą padaro notaras.
Be kodicilo reikalaujami dar du dokumentai: a) pareiškimas, kad tiesioginiai palikuonys ar artimiausi giminaičiai yra informuoti apie asmens apsisprendimą; b) speciali forma, numatanti galimas papildomas išlaidas (jei to reikalauja asmuo), susijusias su kūno po mirties sutvarkymu (bendroje tvarkoje nenumatytas išlaidas giminaičiai turi padengti patys).

23. Olandijoje (prof.H.van Mameren, 2008): tęsinys
Kūno dovanojimo išlaidas (asmens kelionė, notaro paslaugos ir kt.) ir bendroje kūno panaudojimo po mirties medicinos studijoms tvarkoje numatytas finansines išlaidas dengia medicinos universiteto padalinys.
Padalinys turi teisę atsisakyti priimti kūną net nepaaiškinęs priežasties, tačiau pvz., Maastricht’o universitetas studijoms dovanoto kūno po mirties nepriimama dažniausiai dėl infekcinių ligų, didelės traumos, morbidinio nutukimo ar kacheksijos, dėl perpildytų saugyklų (jei giminės sutinka – pasiūlomas kitas universitetas, pvz., Laisvasis Amsterdamo ir Radboud’o universitetai priima bet kokius kūnus).
Maastricht’o universitete po medicinos studijų kūnai kremuojami (dažniausiai visi kartu, todėl galima diskutuoti, ar tai tikras kremavimas, ar medicininių atliekų tvarkymas).
Olandijoje “Padėkos dienos” neorganizuojamos ir mišios už kūnus paaukojusius medicinos studijoms asmenis nelaikomos.

24. “Last minute” donations influence actuarial prediction in an anatomical body donation program” (B.S.Wijbenga et al., Ann. Anatomy, 2009):
Olandijos Groningen’o universiteto Medicinos centre šiuo metu registruota 2400 asmenų, norinčių savo kūną po mirties dovanoti medicinos studijoms.
m. laikotarpiu registracijų skaičius didėjo, o per 2008 užsiregistravo net 410 norinčių dovanoti savo kūną asmenų.
Per 2008 metus padalinys gavo 81 mirusį kūną (apie 1990 m. per metus buvo gaunama po kūnų).
Vyrų/moterų santykis labai panašus: 52/48 proc. - atitinkamai (viso m. laikotarpio - 49/51 proc.).
Nuo pirmo kontakto su padaliniu iki apsisprendimo dovanoti kūną vidutiniškai praeina apie 34 d. (min – 1 d., max – 593 d.)
Vidutinis užsiregistravusių asmenų amžius: 78,1 m.
Vidutinis amžius mirties momentu: 71,5 m. vyrų, 74,6 m. moterų.
Apie trečdalis apsisprendusių dovanoti savo kūną asmenų m. laikotarpiu mirė po vienerių metų nuo registracijos momento – tai autoriai vadina “last minute donation” reiškiniu: šiam žingsniui dažniau ryžtasi vyrai (65 proc.) nei moterys (35 proc.).

25. Ispanijoje (prof.J.R.Sanudo, J.L.Bueno-Lopez, F.Donate-Oliver, 2008)
Ispanija – “quasi-federalinė” Karalystė – nuo 1980 m. atskiri regionai turi ir savo Sanitarijos bei Palaikų tvarkymo įstatymus, tačiau šių įstatymų esminiai, kertiniai dalykai visoje Ispanijoje nesiskiria.
Pvz., Andaluzijos Palaikų tvarkymo įstatymo V-asis skyrius apibrėžia žmogaus kūnų ir kitų žmogaus palaikų panaudojimą studijoms ir mokslui:
a) donorai turi pareikšti valią dovanoti savo kūną po mirties anatomijos studijoms ir mokslui;
b) identifikuoti, bet giminių neatsiimti mirusių asmenų kūnai ne vėliau kaip po 24 val. taip pat gali būti panaudoti studijoms (šie atvejai negali būti susiję su teisminėmis situacijomis, giminės neturi prieštarauti, asmuo būdamas gyvas turėjo nepareikšti, kad nenorėtų savo kūno aukoti studijoms).
Įstatymas numato ir tokius dalykus: palaikų pervežimą, palaikų laikymą, pervežimą į galutinę palaidojimo vietą ir pan.

26. Ispanijoje (prof. J. R. Sanudo, J. L. Bueno-Lopez, F
Ispanijoje (prof.J.R.Sanudo, J.L.Bueno-Lopez, F.Donate-Oliver, 2008): tęsinys
Kūno donoras turi užpildyti dovanojimo pareiškimą, kurį parašais turi paliudyti du asmenys. Tuomet asmuo registruojamas ir gauna Kūno donoro kortelę.
Ispanijoje kūnas po mirties skirtingai nei daugelyje kitų Europos šalių nepaveldimas ir niekas netampa jo savininku.
Po mirties morgas informuojamas, gaunamas teisėjo sutikimas transportuoti kūną į anatomijos padalinį, tuomet lavoninė per 4-48 val. perveža kūną į padalinį (visas išlaidas dengia padalinys).
Padalinys atsako už saugų kūno laikymą, etiškas studijas, palaikų po studijų sutvarkymą: kūnai laidojami specialioje tam skirtoje vietoje arba kremuojami.
Organizuojamos paaukojusių kūną studijoms asmenų pagerbimo ceremonijos, kai kurie universitetai pastato paminklus.
Ispanijoje kiekvienas žmogus yra potencialus organų donoras (jei nepareiškė prieštaravimo būdamas gyvas).

27. Anglijoje (DB) (prof.B.J.Moxham, prof.S.McHanwell, 2008)
Istorija: kūnų panaudojimas ir dovanojimas anatomijos studijoms reglamentuotas Anatomijos aktais: 1832 – leista naudoti neatsiimtus kūnus (dažniausiai – mirusius darbo vietoje, vargšus); 1871 m. aktas numatė kūnų dovanojimą ir beveik 100 metų visiškai nekito, minimalūs pakeitimai buvo priimti 1984 m.
Šie Anatomijos aktai labai griežtai reglamentavo anatomijos studijas, licencijos gavimą, kūnų panaudojimo procedūras, buvo net vadinamasis “Anatomijos inspektorius”.
Kūnai dovanojami notaro patvirtintu pareiškimu ar testamentu. Procedūrų žingsniai – labai panašūs į aprašytus anksčiau.
Organizuojamos kasmetinės “Padėkos dienos” ir mišios paaukojusiems kūnus žmonėms pagerbti.

28. Anglijoje (DB) (prof.B.J.Moxham, prof.S.McHanwell, 2008): tęsinys
2004 m. priimtas vadinamasis Žmogaus audinių aktas (Human Tissue Act):
Numato visų žmogaus kūno dalių ir audinių dovanojimą (reglamentuoja ir audinių bankus bei organų transplantaciją).
Nebelieka Anatomijos inspektoriaus – jį keičia Žmogaus audinių inspektorius (audinių bankų ir patologinių kolekcijų priežiūra).
Kūno dovanojimo pareiškimas turi numatyti viso kūno, jo dalių ir audinių panaudojimą po mirties.
Sutikimas dovanoti kūną turi būti teisiškai paliudytas.
Skritingi regionai gali turėti praktinių šio akto įgyvendinimo skirtybių.
Skatinamas elektroninis kūno donorų registravimas.
Standartinių procedūrų (Standard operating procedures) sukūrimas anatomijos studijoms.
Anatomijos studijų medžiagos importo ir eksporto galimybė.
Viešas anatomijos kolekcijų prieinamumas galimas tik tuo atveju, jei buvo gautas dovanojusių kūnus studijoms asmenų sutikimas demonstruoti kūną, jo dalis ar organus.
Leidžiama naudoti kūnus ne tik studentams, bet ir klinikos gydytojams bei mokslo tikslu.
Kūnai, jų dalys ar organai gali būti laikomi ilgiau nei 3 metus.
Kūno, jo dalių ir organų studijas prižiūrėti gali ne tik licencijuotas anatomas, bet ir kitas paskirtas tinkamas asmuo (Designated Individual).

29. Šveicarijoje (dr.B.M.Riederer, prof.P.Sprumont, 2008)
Šveicarija – federalinė šalis, sudaryta iš Kantonų, kuriuose galioja vietiniai įstatymai.
Nors nėra vieningo nacionalinio įstatymo, kuris reglamentuotų kūnų panaudojimą medicinos studijoms, pagrindiniai postulatai dėl kūnų aukojimo studijoms ir mokslui yra bendri. Šveicarijos Medicinos mokslų akademija numatė pagrindines taisykles, kurių turi laikytis visi šalies medicinos universitetai.
Šveicarija turi 6 anatomijos padalinius.
Tik paaukoti kūnai gali būti priimti studijoms.
Asmenys informuojami apie kūno dovanojimo taisykles, apsisprendę parašo pareiškimą, kurį tvirtina notaras, tuomet asmenys registruojami padalinyje. Bet koks užmokestis už kūno dovanojimą draudžiamas.
Anatomijos padalinys turi teisę nepriimti kūno (pvz., Fribourg’o universitete registruota 800 kūnus dovanojusių asmenų, maždaug 2 proc. kūnų nepriimama).
Kūnai balzamuojami (maždaug du trečdaliai) tradiciniais metodais (Jores ir pan. metodais) arba naujais, daugiau tausojančiais metodais (Thiel ir kt. metodais).

30. Šveicarijoje (dr.B.M.Riederer, prof.P.Sprumont, 2008): tęsinys
Daugiausia kūnų naudojama studentų praktiniuose užsiėmimuose, preparavimas – būtina, privaloma studijų dalis. Kūnai taip pat naudojami rezidentų ir gydytojų įgūdžių tobulinimo kursuose, mokymuose, seminaruose. Dalis kūnų naudojama ir mokslo tikslais.
Po studijų kūnai kremuojami (dažniausiai visi kartu, kartais – po vieną), tuomet urnos laidojamos vietinėse kapinėse, specialiose zonose (jei šeima reikalauja – kremuotas kūnas atiduodamas palaidoti kitur).
Pastaruoju metu Šveicarijos anatomai kelia tokias problemas:
Suvienodinti, harmonizuoti kūno aukojimo ir palaikų tvarkymo procedūras .
Turėti galimybę keistis kūnais tarp medicinos universitetų.
Planuoti lėšas ir anatomijos studijų kaštus.
Tiksliau reglamentuoti kūnų panaudojimą moksliniams tyrimams.
Naudoti plastinaciją, turėti galimybę keistis plastinuotais preparatais tarp aukštųjų medicinos mokyklų.
Griežtai kontroliuoti, kad nebūtų dovanotų kūnų ir plastinuotų preparatų komercializavimo.
Inicijuoti įstatymą, kuris numatytų žmogaus kūno dalių transportavimą už šalies ribų.
Inicijuoti tyrimus anatomijos personalo sveikatos rizikai nustatyti.
Viešinti kūnų dovanojimo programą.

31. Kūnų panaudojimo mokymo tikslais įgyvendinimo praktika Lietuvoje: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto patirtis

34. Gauname vieną kūną per metus ... 67 / vyr. 72 / mot.
VU Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros dovanojusių kūną studijoms asmenų registras:
Amžius / Lytis
78 / mot.
65 / mot.
Vid. = 65,4
Mot. 14
67 / mot.
63 / mot
Min = 43
Vyr. 3
74 / mot.
Max = 78
62 / mot.
43 / vyr.
75 / mot.
69 / vyr.
Gauname vieną kūną per metus ...
67 / vyr.
72 / mot.
Giminės ne visada praneša
50 / mot.
53 / mot.

37. Išvados:
Kūno dovanojimo bei panaudojimo anatomijos studijoms įstatymai skiriasi įvairiose šalyse.
Dominuoja raštiškas kūno donoro sutikimas (rašytas ranka; spausdintas, pasirašytas ir paliudytas; testamentas).
Daugelyje šalių dovanojęs kūną asmuo gauna Kūno donoro kortelę.
Artimų giminių informavimas apie sprendimą dovanoti kūną studijoms būtinas keliose šalyse.
Kai kuriose šalyse studijoms naudojami ir neatsiimti kūnai, jei neprieštarauja giminės.
Rekomenduojama paruošti aiškią, suprantamą ir išsamią informaciją apie galimybę dovanoti kūną anatomijos studijoms.
Viešinimas ir informacijos sklaida turi būti profesionali ir etiška.
Bet koks dovanotų studijoms kūnų komercializavimas draudžiamas.
Skatinamas mirusių kūno donorų pagerbimas, padėkos dienos, mišios.
Diskutuotina galimybė keistis ir dalintis anatomine medžiaga tarp medicinos universitetų.
Būtinas tarptautinis susitarimas dėl anatominės medžiagos transportavimo už šalies ribų.