1. AUTORIŲ TEISIŲ, PREKIŲ ŽENKLŲ IR DOMENŲ VARDŲ PROBLEMINIAI ASPEKTAI PO SKAITMENINĖS REVOLIUCIJOS
Renata Beržanskienė
2016 m. balandžio 8 d.
Vilnius

2. Turinys Skaitmeninė revoliucija ir skaitmeninė rinka.
Intelektinės nuosavybės samprata, rūšys.
Autorių teisės. Reikalavimai kūriniui. Autorių turtinės ir neturtinės teisės.
Apribojimai.
Piratavimas.
LATGA ir teisminiai ginčai Lietuvoje.
Geografiniai ribojimai.
Domenų vardai.
Prekių ženklai, jų registravimas ir apsauga.
Išvados.

3. Skaitmeninė revoliucija
Skaitmeninė revoliucija – taip pat vadinama Trečiąja industrine revoliucija – yra technologinė pažanga, kurios metu pradėjo vyrauti skaitmeninė technologija.
Skaitmeninė revoliucijos pasekmė yra ypač greitas ir efektyvus dalinimasis informacija. Tai leidžia ypač greitai plėstis kūrybinėms industrijoms.
Nors technologinė pažanga sukuria daug galimybių, tačiau kyla ir daug problemų, susijusių su intelektinės nuosavybės apsauga.
Technologijos sukuria galimybę efektyviai, tačiau neteisėtai dalintis intelektine nuosavybe.
The Digital Revolution refers to the advancement of technology from analog electronic and mechanical devices to the digital technology available today. The era started to during the 1980s and is ongoing. The Digital Revolution also marks the beginning of the Information Era.  The Digital Revolution is sometimes also called the Third Industrial Revolution.
The development and advancement of digital technologies started with one fundamental idea: The Internet. Here is a brief timeline of how the Digital Revolution progressed:  The transistor, which was introduced in 1947, paved the way for the development of advanced digital computers. The government, military and other organizations made use of computer systems during the 1950s and 1960s. This research eventually led to the creation of the World Wide Web.
1980s - The computer became a familiar machine and by the end of the decade, being able to use one became a necessity for many jobs. The first cellphone was also introduced during this decade.
1990s - By 1992, the World Wide Web had been introduced, and by 1996 the Internet became a normal part of most business operations. By the late 1990s, the Internet became a part of everyday life for almost half of the American population.
2000s - By this decade, the Digital Revolution had begun to spread all over the developing world; mobile phones were commonly seen, the number of Internet users continued to grow, and the television started to transition from using analog to digital signals.
2010 and beyond - By this decade, Internet makes up more than 25 percent of the world's population. Mobile communication has also become very important, as nearly 70 percent of the world's population owns a mobile phone. The connection between Internet websites and mobile gadgets has become a standard in communication. It is predicted that by 2015, the innovation of tablet computers will far surpass personal computers with the use of the Internet and the promise of cloud computing services. This will allow users to consume media and use business applications on their mobile devices, applications that would would otherwise be too much for such devices to handle.
“Law is becoming more accepting and open to technology,” says Jennifer Baltimore, deputy general counsel of Lincoln Center for the Performing Arts. “There seems to be more of a permissive trend with respect to technology.” Baltimore has almost 20 years of experience working with entertainment IP law, primarily working with the intersection of music and new media, having spent time at AOL, Universal Music Group and MySpace, and has seen the music industry go through challenging periods from the growth of Napster to the current propagation of online streaming services.
But legal methods are not the only strategies for dealing with potential infringers. Sometimes the smart move is to follow the money and deal with intermediaries.
These intermediaries consist of companies that are in some way involved in the process of distributing copyrighted material on the Internet. This can mean approaching search engines such as Google. Since most people come across pirated content via an Internet search, Google is often the conduit that leads people to this type of content.
Entertainment companies are working with Google to convince the search giant to give lower priority to sites that host pirated content. Since Google's algorithm already allows for prioritization of searches—videos hosted on YouTube often get preferential treatment by virtue of Google's ownership of that site—entertainment and media companies are encouraging search engine providers to bury the illegal content. This initiative goes even further in Europe, where companies are working to convince Internet hosting providers to block illegal content altogether.
The campaign to combat illegal content is not quite cut-and-dried, however. While media and entertainment companies rightly bristle at the thought of entire works—episodes of television shows or whole feature films—being made available for free on pirate sites, the use of smaller portions of copyrighted content is a different story. If an infringer merely chops up a longer work into bite-sized pieces and posts those online, it's a more serious matter than if someone chooses to use copyrighted material in a fair use case, like a parody.

4. Skaitmeninė rinka/SK
Apibrėžia EK, kuri 2015 m. paskelbė bendrus SK įgyvendimo planus - iki 2016 m. pabaigos
Numatytos trys kryptys ir 16 priemonių

5. Debesų kompiuterija
Debesų kompiuterija yra modelis, kuris leidžia visur patogiai ir pagal poreikį (on-demand) per tinklo prieigą naudotis bendrais kompiuteriniais ištekliais (pavyzdžiui, kompiuteriniai tinklai, serveriai, duomenų laikmenos, taikomosios programos ir programinės įrangos tarnybos), tuos išteklius valdant su minimaliu paslaugų tiekėjo įsikišimu.
Taigi kas iš tikrųjų yra ta „debesų kompiuterija“? Kaip ir su kuo ji valgoma? Net ir pati debesų kompiuterijos sąvoka (ang. cloud computing) buvo apibrėžta tik visai neseniai. Prieš keletą mėnesių JAV standartų agentūra NIST (The National Institute of Standards and Technology) paskelbė 16-tą ir galutinį šios sąvokos apibūdinimą.
NIST oficialiai skelbia, kad „debesų kompiuterija yra modelis, kuris leidžia visur, patogiai, pagal poreikį (on-demand) per tinklo prieigą naudotis bendrais kompiuteriniais ištekliais (pavyzdžiui, kompiuteriniai tinklai, serveriai, duomenų laikmenos, taikomosios programos ir programinės įrangos tarnybos), tuos išteklius valdant su minimaliu paslaugų tiekėjo įsikišimu.“
NIST apibrėžimas apibūdina 5 esmines „debesų kompiuterijos“ charakteristikas:pagal poreikį savarankiškai vykdomos paslaugos (on-demand self-service);
plati tinklo prieiga (broad network access);
išteklių telkimas (resourse pooling);
didelis lankstumas ir plėtra (rapid elasticity and expansion);
paprastai matuojamos paslaugos (measured service).
Apibendrinant, galima teigti, jog „debesų kompiuterija“ – tai „protingesnė“ naujos kartos priegloba. Duomenų centrai užpildomi dedikuota serverine įranga, kur užtikrinamas elektros energijos tiekimas, pastovus interneto ryšys, serverinės įrangos kondicionavimas, programinės įrangos stabilus veikimas. Vartotojai nuomoja tų išteklių dalį pagal poreikį, atsiskaitydami panašiai, kaip už elektros energiją mėnesio pabaigoje, pagal skaitliuko parodymus.
Vienas iš geriausių ir seniausių „debesų kompiuterijos“ pavyzdys – „GMail“. Jūsų pašto dėžutė galbūt yra kažkur „Google“ Malaizijos duomenų centro serveriuose, tačiau jums visiškai nereikia rūpintis nei serveriais, nei programine įranga. El. paštas veikia be mūsų įsikišimo, turime užtektinai disko talpos savo pašto dėžutėje. Aišku, ši „debesų“ technologija pastaruoju metu aktyviai transformuojasi ir siūlo įvairių inovatyvių sprendimų.

6. Debesų kompiuterija Problemos: Duomenų apsauga. Duomenų buvimo vieta.
Duomenų atskyrimas.
Duomenų atstatymas.
Atsakomybė už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus.
1. Privileged user access. Sensitive data processed outside the enterprise brings with it an inherent level of risk,
because outsourced services bypass the "physical, logical and personnel controls" IT shops exert over in-house
programs. Get as much information as you can about the people who manage your data. "Ask providers to supply
specific information on the hiring and oversight of privileged administrators, and the controls over their access,"
Gartner says.
2. Regulatory compliance. Customers are ultimately responsible for the security and integrity of their own data, even
when it is held by a service provider. Traditional service providers are subjected to external audits and security certifications. Cloud computing providers who refuse to undergo this scrutiny are "signaling that customers can only
use them for the most trivial functions," according to Gartner.
3. Data location. When you use the cloud, you probably won't know exactly where your data is hosted. In fact, you
might not even know what country it will be stored in. Ask providers if they will commit to storing and processing data
in specific jurisdictions, and whether they will make a contractual commitment to obey local privacy requirements on
behalf of their customers, Gartner advises.
4. Data segregation. Data in the cloud is typically in a shared environment alongside data from other customers.
Encryption is effective but isn't a cure-all. "Find out what is done to segregate data at rest," Gartner advises. The
cloud provider should provide evidence that encryption schemes were designed and tested by experienced
specialists. "Encryption accidents can make data totally unusable, and even normal encryption can complicate
availability," Gartner says.
5. Recovery. Even if you don't know where your data is, a cloud provider should tell you what will happen to your data
and service in case of a disaster. "Any offering that does not replicate the data and application infrastructure across
multiple sites is vulnerable to a total failure," Gartner says. Ask your provider if it has "the ability to do a complete
restoration, and how long it will take."
6. Investigative support. Investigating inappropriate or illegal activity may be impossible in cloud computing, Gartner
warns. "Cloud services are especially difficult to investigate, because logging and data for multiple customers may be
co-located and may also be spread across an ever-changing set of hosts and data centers. If you cannot get a
contractual commitment to support specific forms of investigation, along with evidence that the vendor has already
successfully supported such activities, then your only safe assumption is that investigation and discovery requests
will be impossible."
7. Long-term viability. Ideally, your cloud computing provider will never go broke or get acquired and swallowed up
by a larger company. But you must be sure your data will remain available even after such an event. "Ask potential
providers how you would get your data back and if it would be in a format that you could import into a replacement
application," Gartner says.
In many jurisdictions, cloud providers can be held liable
for the illegal data they may be hosting
eCommerce Directive (2000/31/EC) introduced special
liability protection for hosting providers:
no liability for services that “consist of” the storage 20
of electronic information
under the condition that the provider has no
knowledge or awareness of illegal nature...
...and removes or blocks illegal data when it does
gain knowledge or become aware of illegal nature
(“notice and takedown”)
Issues:
special protection is focused on storage, and does
not take into account processing activities
significant amount of (particularly French) case law
does not offer protection when services do not 21
consist exclusively of storage activities
liability protection does not prevent so-called
injunctions, which can be as costly and timeconsuming
no standard notice-and-takedown procedure

7. A&M Records, Inc. v. Napster, Inc.
Napster – viena pirmųjų kompiuterio programų, kuria peer-to-peer/P2P principu buvo galima keistis įvairiais failais.
Buvo plačiai naudojama keistis muzikos failais (mp3).
2001 m. JAV Apeliacinis teismas pripažino Napster kaltu dėl intelektinės nuosavybės teisės pažeidimų bylos.
Nors Napster patys nesiuntė nelicencijuotų failų, programa leido vartotojams keistis nelicencijuotais failais, todėl Napster buvo pripažintas kaltu kaip suteikiantis galimybę laužyti įstatymus.
2002 m. Napster bankrutavo.
Napster byla svarbi dėl to, kad buvo nuspręsta, jog nebūtina subjektui pačiam keistis nelicencijuota medžiaga – Napster to nedarė, tačiau buvo pripažintas kaltu dėl copyright infringment, nes sudarė sąlygas vartotojams keistis nelicencijuota intelektine nuosavybe.
A&M Records, Inc. v. Napster, Inc., 239 F.3d 1004 (2001)[1] was a landmark intellectual property case in which the United States Court of Appeals for the Ninth Circuit affirmed the ruling of the United States District Court for the Northern District of California, holding that defendant, peer-to-peer (P2P) file-sharing service Napster, could be held liable for contributory infringement and vicarious infringement of the plaintiffs' copyrights. This was the first major case to address the application of copyright laws to peer-to-peer file-sharing.
n 1999, to the dismay of musicians around the world looking to sell albums, Shawn Fanning, an 18-year-old whiz kid studying computer science at Northeastern University, created Napster, a peer-to-peer music sharing service that allowed users to download MP3s for free. A&M Records, part of Universal Music Group, a heavy hitter in the music industry, as well as several other record companies affiliated with the Recording Industry Association of America slapped Napster with a lawsuit. The plaintiffs accused Napster of contributory and vicarious copyright infringement. The case went from the United States District Court for the Northern District of California to the United States Court of Appeals for the Ninth Circuit, where Napster was found guilty on both counts. In 2002, Napster was shut down. Grokster, another music-sharing site, surged on for a few more years, but it too stopped operating when the Supreme Court ruled against it in MGM v. Grokster in 2005.
The first issue the court dealt with was “fair use.” Fair use is a defense to infringement codified at 17 U.S.C. § 107, which states that otherwise infringing activities are permitted if pursued, “[F]or purposes such as criticism, comment, news reporting, teaching … scholarship, or research.” In order to determine whether the defense is met in a particular case, the statute directs Courts to consider the following four factors:
The purpose and character of the use, including whether such use is of a commercial nature or is for nonprofit educational purposes;
The nature of the copyrighted work;
The amount and substantiality of the portion used in relation to the copyrighted work as a whole; and
The effect of the use upon the potential market for or value of the copyrighted work.
In Napster’s case, their platform allowed for “repeated and exploitative” copying, which met the meaning of the first factor, even though no sales were taking place. In addition, songs were found to be “close to the core” of the types of creative works intended to be protected by copyright, and entire songs were downloaded, setting the second and third factors against Napster. Finally, the effect of the downloads was found to harm possible album sales, which was the final nail in the coffin of Napster’s argument in favor of a fair use defense.
As for the contributory infringement claim, Napster knew of widespread infringement taking place on its system, and its policing efforts were quite thin. Moreover, Napster materially contributed to the infringement, making success on this claim likely for the appellants. Similarly, the court found that Napster’s lack of effort to reduce infringement, combined with the fact that the company financially benefited therefrom, made success on the vicarious infringement claim likely as well.
As a result, the court ordered the creation of an appropriate injunction consistent with its opinion against any of Napster’s future infringing activities.
Napster struggled to comply with the demands of the rewritten injunction, and in April 2001 Judge Patel called their policing efforts "disgraceful." The company turned to digital fingerprinting to try to identify infringing files.[13] However, at a hearing on July 11, 2001, Judge Patel's dissatisfaction with Napster's 99.4% efficacy in removing infringing material prompted her to order the service shut down until it could be 100% effective.[14] In September 2001, Napster settled with songwriters and music publishers, agreeing to pay $26 million.[15] Napster filed for Chapter 11 bankruptcy in May 2002, and when a judge blocked its sale to Bertelsmann in September 2002, the first incarnation of Napster was finished.[16]

8. Intelektinės nuosavybės samprata
Intelektinė nuosavybė – visuma asmeninių neturtinių ir turtinių išimtinių teisių į intelektinės veiklos rezultatus ir jiems prilyginamus objektus.
Apima savarankiškų teisių grupę: autorių ir gretutines teises, teises į išradimus, prekių ženklus, dizainą, augalų veisles, geografinių nuorodų teisinę apsaugą ir t.t.
Source: Dovilės pranešimas; Ramūnas Birštonas, „Intelektinės nuosavybės teisė“, Vilnius, 2010

9. Intelektinės nuosavybės rūšys
Literatūros, meno ir mokslo kūriniai:
Pramoninė nuosavybė:
Autorių teisės
Gretutinės teisės
Prekių ženklai
Domenų vardai
Išradimai
Dizainas
Kita
Source: Dovilės pranešimas

10. Autorių teisės
Autorių teisės – tai teisės į originalius kūrybinės veiklos rezultatus literatūros, mokslo ir meno srityje, nepaisant jų meninės vertės, išraiškos būdo ar formos.
Source: Dovilės pranešimas
Originalaus kūrybinės veiklos rezultato pavyzdys: Batman – vienas iš geriausiai visame pasaulyje žinomų originalių kūrinių – komiksas ir veikėjas. Apie batman sukurta daug filmų, kurių vienas dabar rodomas kino teatruose (Batman v Superman: Dawn of Justice)
Batman is a fictional superhero appearing in American comic books published by DC Comics. The character was created by artist Bob Kane and writer Bill Finger,[5][6] and first appeared in Detective Comics #27 (May 1939). Originally named "the Bat-Man", the character is also referred to by such epithets as the "Caped Crusader", the "Dark Knight", and the "World's Greatest Detective".[7]
An American cultural icon, Batman has been licensed and adapted into a variety of media, from radio to television and film, and appears on a variety of merchandise sold all over the world, such as toys and video games. The character has also intrigued psychiatrists, with many trying to understand the character's psyche. In May 2011, Batman placed second on IGN's Top 100 Comic Book Heroes of All Time,[10] after Superman. Empire magazine listed him second in their 50 Greatest Comic Book Characters of All Time. The character has been portrayed on both film and television by Lewis Wilson, Robert Lowery, Adam West, Michael Keaton, Kevin Conroy, Val Kilmer, George Clooney, Christian Bale, and Ben Affleck.
Publisher DC Comics
First appearance Detective Comics #27
(May 1939)
Created by Bill Finger[1] (developer)
Bob Kane (concept)

11. Autorių teisių reglamentavimas/kai kurie teisės aktai
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas.
Berno konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos.
Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos autorių teisių sutartis.
Direktyva 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo
Direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo.
Direktyva 2006/116/EB dėl autorių ir tam tikrų gretutinių teisių apsaugos terminų.
Direktyva 2012/28/ES dėl tam tikro leistino nenustatytų autorių teisių kūrinių naudojimo.
Direktyva 2014/26/ES dėl kolektyvinio administravimo ir daugiateritorių licencijų.

12. Reikalavimai kūriniui
Originalus (nebūtinai aukšto meninio lygio)
Išreikštas kokia nors objektyvia forma (vien tik idėja nėra saugoma)
Objektyviai išreikštas (idėjos nėra saugomos)
Source: Dovilės pranešimas.
Išreikštas objektyvia forma – Tai bet koks būdas, kuriuo autoriaus mintys yra atskiriamos nuo jo paties (išreiškiama raštu, paskelbiama žodžiu, įrašoma ir pan.).
Idėja: žaidimas su paukščių personažais, kuriame reikia įveikti kliūtis, kad galėtum pakilti į kitą lygį
Išraiška: Angry Birds

13. Autorių teisių objektais nelaikomi
idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;
teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai, taip pat jų oficialūs vertimai;
oficialūs valstybės simboliai ir ženklai, kurių apsaugą reglamentuoja kiti teisės aktai;
oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai;
įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;
folkloro kūriniai.
Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 5 str. Sąrašas pagal įstatymą.
5 straipsnis. Autorių teisės nesaugomi objektai
Autorių teisių objektais nelaikomi:
1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;
2) teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai, normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai;
3) oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai), kurių apsaugą reglamentuoja kiti teisės aktai;
4) oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai;
5) įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;
6) folkloro kūriniai.
Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą išimti iš apyvartos jo platinamus ieškovo gaminamus medicinos prietaisus, prie kurių pakuotės pritvirtina su ieškovu nesuderinta klaidinanti etiketė bei nutraukti prietaisų platinimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė kasacinį skundą.  LAT konstatavo, atsakovas užklijavo popierines etiketes lietuvių kalba ant prietaiso pakuotės, papildomai pridėjo prie pakuočių išorės informaciją valstybine lietuvių kalba, tačiau tokie atsakovo veiksmai pagrįstai teismų nebuvo vertinti kaip prietaiso perpakavimas, nes dėl tokių atsakovo veiksmų pačiam in vitro diagnostikos medicinos prietaisui nebuvo padaryta tiesioginės įtakos, taip pat tai neturėjo įtakos prietaiso kokybei. Atsakovas, pridėdamas prie medicinos prietaiso pakuotės vertimą su instrukcija, tik pateikė informaciją apie prietaiso sudėtį, jo poveikį organizmui, naudojimosi juo tvarką, t. y. vykdė teisės aktuose platintojui nustatytą reikalavimą galutiniam vartotojui informaciją apie medicinos prietaisą pateikti valstybine kalba. LAT pažymėjo, kad konkrečios ieškovo instrukcijos nėra ir kūrybinės veiklos rezultatas, o tik pateikia informaciją apie prietaisų sudėtį ir pan., todėl ieškovo reikalavimas ATGTĮ 4 str. 1 d. pagrindu pagrįstai atmestinas. LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį.
Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas, platindamas nurodytus in vitro diagnostikos medicinos prietaisus Lietuvoje ir pateikdamas in vitro diagnostikos medicinos prietaisų naudojimo instrukcijų vertimą į lietuvių kalbą, nepažeidė ieškovo, kaip šios instrukcijų autoriaus, teisių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog medicinos prietaisų naudojimo instrukcija expressis verbis nėra nurodyta ATGTĮ 5 straipsnyje, kaip vienas iš autorių teisės nesaugomų objektų, savaime nesuponuoja apsaugos kaip autorių teisių objekto, jeigu netenkinamos kitos autorių teisių apsaugos sąlygos, inter alia, originalumas. Originalumas įvertinamas, atsižvelgiant į konkretų objektą ir jo pobūdį. Medicinos prietaiso naudojimo instrukcija per se nėra eliminuojama iš autorių teisių objektų sąrašo (ATGTĮ 5 straipsnis), tačiau kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinamas jos originalumas. Kaip pažymima teisės doktrinoje, „originalumo nustatymas yra fakto klausimas, todėl esant ginčui tai turi nustatyti teismas, vertindamas reikšmingus klausimui spręsti įrodymus“ (V. M. . Autorių teisė. I tomas. Vilnius: Justitia, 2008, p. 171). Teisės doktrinoje, analizuojant originalumo reikalavimą, taip pat pažymima, kad „neturi stigti individualių išraiškos elementų, leidžiančių išskirti tokią išraišką ir trukdančių ją prilyginti darbų rezultatams, kurie neišeina už kasdienės ir įprastos „namudinės“ ir „rutininės“ veiklos rėmų“. (žr. ten pat, p. 170). Pavyzdžiui, kaip nurodoma teisės doktrinoje, „tokiu kasdieniu, visiems žinomu, įprastu rezultatu Austrijos Aukščiausiasis Teismas (1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas byloje 4 Ob 2202/96v (Arzneimittel-Gebrauchsinformation); 2001 m. balandžio 24 d. sprendimasbyloje 4 Ob 94/01 (telering.at)) teigė esant vaistų vartojimo instrukciją“ (žr. ten pat; taip pat žr. Bentley L., Sherman B. Intellectual Property Law. 4th Edition. Oxford: Oxford University Press, 2014, p. 1088).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad in vitro diagnostikos medicinos prietaiso naudojimo instrukcijos per se nelaikytina autorių teisių saugomu objektu pagal ATGTĮ 5 straipsnį, tačiau konkrečios in vitrodiagnostikos medicinos prietaisų instrukcijos nelaikytinos autorių teisių objektais pagal ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, nes šiuo atveju jos neatitinka originalumo reikalavimo, kuris yra būtina sąlyga autorių teisių apsaugai atsirasti. Konkrečios ieškovo instrukcijos nėra kūrybinės veiklos rezultatas, bet, kaip pažymėjo bylą nagrinėję teismai, tik pateikia informaciją apie prietaisų sudėtį, jų poveikį organizmui, naudojimosi šiais prietaisais tvarką, kurią yra būtina pateikti pagal teisinį reguliavimą. Dėl nurodytų argumentų ieškovo reikalavimas ATGTĮ 4 straipsnio 1 dalies pagrindu yra atmestinas.

14. Autorių turtinės teisės
Autorius turi išimtines teises leisti arba uždrausti šiuos veiksmus:
atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
išleisti kūrinį;
versti kūrinį;
adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant;
viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
transliuoti, retransliuoti ir kitaip viešai skelbti kūrinį, įskaitant jo padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 15 str.
Ieškovai prašė įpareigoti atsakoves viešai nerodyti Grūto parke komerciniais tikslais asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir priteisti kompensaciją už jų viešą rodymą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą pakeitė. Ieškovė pateikė kasacinį skundą.  LAT konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie klasikinį kūrinio panaudojimo būdą, iš esmės egzistavusį ir autorinių sutarčių sudarymo metu – kūrinio viešo rodymo („išstatymo“) teisę, kuri pagal 1964 m. CK buvo suprantama kaip viena turtinių autoriaus, turtinių teisių į kūrinius turėtojo ar operatyviojo tvarkymo teisės turėtojo, teisių, už kurią autorius turėjo teisę gauti autorinį atlyginimą. Kita vertus, kadangi atsakovė teisės aktų ir panaudos sutarčių pagrindu perėmė laikinai neatlygintinai naudoti nuolatinėje ekspozicijoje autorių kūrinius, taip įgyvendindama valstybės, t. y. turtinių teisių į kūrinius turėtojos jai perduotą autoriaus turtinę kūrinio išstatymo teisę, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimus dėl autorių viešo rodymo teisės pažeidimo ir žalos (kompensacijos) už naudojimąsi šiomis teisėmis sumokėjimo.  LAT paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl ginčo esmės.
Ieškovai ieškiniu dėl autorių teisių gynimo, be kitų reikalavimų, prašė įpareigoti atsakoves UAB ,,Hesona“ ir VšĮ ,,Hesonos klubas“ viešai nerodyti Grūto parke komerciniais tikslais asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių ir (ar) jų kopijų: skulptūrų ,,Kryžkalnio motina“ (aut. B. V.), ,,Keturi komunarai“ (aut. B. V.), ,,Kapinės (Stelos kariams)“ (aut. B. V.), taip pat J. Pševalskio (aut. B. V.), V. Putnos (aut. G. J.), V. Lenino (aut. G. J.), Sniečkaus (aut. G. J.), K. Preikšo (aut. N. G.), Angariečio (aut. A. V. A.), Gaškos (aut. V. K.), S. Vaupšo (E. J.) skulptūrų, Memorialinio ansamblio komjaunuoliams (aut. S. Š.), Paminklo tarybiniams partizanams pogrindininkams (aut. J. K. ir A. A. Z.), paveikslo ,,Svečiuose pas kiaulininkę Stasę Vitkienę“ (aut. A. G. ir L. K.), nesudarius licencinės sutarties dėl asociacijos LATGA atstovaujamų autorių kūrinių viešo rodymo ir (ar) nemokant atlyginimo už šių kūrinių viešą rodymą; įpareigoti atsakoves UAB ,,Hesona“ ir VšĮ ,,Hesonos klubas“ sumokėti solidariai ieškovei asociacijai LATGA 1000 minimalių gyvenimo lygių (MGL) kompensaciją, t. y ,50 Eur ( Lt).
24. Pagal vadinamąją siaurinamąją autorinės sutarties aiškinimo taisyklę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VšĮ „Ramios bitės“ v. UAB „Baltijos reklamos projektai“, bylos Nr. 3K-3-610/2012) preziumuojama, kad pagal autorinę sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti. Jeigu autorinėje sutartyje nenurodyti kūrinio naudojimo būdai, laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio sutartis buvo sudaryta (ATGTĮ 40straipsnio 2, 3 dalys). Sutartinis visų autorių teisių perdavimas yra siaurinamas iki konkrečioje sutartyje nurodytų kūrinio panaudojimo būdų. Kilus neaiškumų dėl sutartimi perduotų teisių apimties, vertinama, kad yra perduotas sutarties tikslui pasiekti reikalingas teisių minimumas.
25. Šioje nutartyje jau buvo pasisakyta dėl viešo išstatymo ir viešo rodymo teisės kaip klasikinio kūrinio panaudojimo būdo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje pateiktose autorinėse sutartyse nėra nurodoma konkreti vieta, kurioje bus išstatytas atitinkamas autoriaus kūrinys; ginčo kūrinių autoriams buvo sumokėtas autorinis atlyginimas už kūrinio (kūrinių) perdavimą užsakovo nuosavybėn autorinių sutarčių pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad visos skulptūros buvo skirtos viešai išstatyti, tačiau neįrodyta, jog išstatyti numatyta konkrečiose vietose (aikštėse, skveruose, parkuose, kt.), todėl vėlesnis jų perkėlimas nevertintinas kaip autorinių sutarčių nuostatų pažeidimas (CPK 178 straipsnis).

15. Autorių neturtinės teisės
Kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines neturtines teises:
teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė);
teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą);
teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę).
Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas 14 str.
Byla dėl išimties iš kūrinio neliečiamybės teisės (kai kūrinys parodijuojamas)
Atsakovo leidžiamame laikraštyje buvo išspausdinti ieškovo leidžiamo laikraščio fragmentai, ieškovų straipsniai, nuotraukos, karikatūros, todėl ieškovai prašė uždrausti atsakovui naudoti ieškovo laikraščio numerius ar jų dalis bei priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, o apeliacinės instancijos teismas sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Ieškovai pateikė kasacinį skundą.  LAT konstatavo, kad atsakovas, išspausdindamas ginčo skelbimus be autorių teisių subjektų (ieškovų) leidimo, atgamino ieškovų kūrinius, tuo tarpu atgaminant saugomą kūrinį turi būti gautas autorių teisių subjekto leidimas. Be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo leidžiama panaudoti kūrinį karikatūrai ar parodijai (AGTĮ 23 str.), tačiau parodijos, kaip autorių teisių išimties, kvalifikavimui lemiamą reikšmę turi tokie jos kriterijai bei teisėtumo požymiai: 1) mėgdžiojamas kitas, pirminis, kūrinys; 2) mėgdžiojimas turi būti ironiškas, pajuokiantis pirminio kūrinio atžvilgiu; 3) parodija turi būti savita ir originali, kad su parodijuojamu kūriniu ją iš esmės sietų tik paimta ir išreikšta mintis (idėja); 4) parodijos panaudojimas turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir nepagrįstai nepažeisti teisėtų autorių teisių subjekto interesų. Vien tik esamo kūrinio panaudojimas nepateikiant parodijoje jos ir kito kūrinio savitos ir savarankiškos turinio ar meninio priešpriešinimo išraiškos, nėra parodija. Nagrinėjamu atveju kūrinys, atspausdintas atsakovo laikraštyje, turėjo tik parodijos ir koliažo elementų, bet nebuvo parodija, nustatyti parodijos elementai nepakeitė bandyto parodijuoti kūrinio, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė autorių teisių išimtį bei atmetė ieškinį. LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
ATGTĮ 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad autorius turi teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją. Sutrumpintai šią teisęįstatymų leidėjas pavadino teise į kūrinio neliečiamybę, kuri yra viena iš svarbiausių autoriaus neturtinių teisių. Iš šios teisės normos turinio matyti, kad teisės į kūrinio neliečiamybę esmė yra galimybė autoriui prieštarauti kūrinio pakeitimams ir saugoti kūrinio vientisumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad parodijos išimtimi leidžiama pasinaudoti, jeigu ji atitinka šiuos kriterijus: 1) siekiama išjuokti, ironizuoti parodijuojamą kūrinį, 2) turi būti originalus kūrinys, 3) turi atitikti „trijų pakopų“ testo reikalavimus: panaudojimas turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui (t. y. iš esmės nekonkuruoti su kūriniu) ir nepagrįstai nepažeisti teisėtų autoriaus arba kito autorių teisių subjekto interesų (pirmiausia nediskredituoti parodijuojamo kūrinio autoriaus ir kūrinio). Taigi tam, kad būtų galima taikyti ATGTĮ 25 straipsnio nuostatas, kaip autorių turtinių teisių apribojimą, visų pirma turi būti nustatytas parodijos sukūrimo faktas. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo kūrinys, atspausdintas laikraštyje „Šiaulių kraštas“, turėjo tik parodijos ir koliažo elementų, tačiau tik kūrinio parodijos elementų buvimas nėra pagrindas pripažinti, kad naujai sukurtas kūrinys yra parodija, o nagrinėjamos bylos atveju parodijos elementai apskritai nepakeitė bandyto parodijuoti kūrinio. Minėta, kad parodijos išimtimi galima pasinaudoti tuo atveju, kai nustatomi kriterijai, leidžiantys konstatuoti, jog yra sukurta parodija kaip originalus kūrinys. Atskirų parodijos bei kito žanro – koliažo, kuris nepatenka į ATGTĮ 25 straipsnio apribojimą, požymių buvimas nėra pagrindas taikyti šios materialiosios teisės normos išimtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normą – ATGTĮ 25 straipsnį, reglamentuojantį kūrinio panaudojimą karikatūrai ir parodijai.

16. Autorių teisių ribojimas
Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais.
Citavimas.
Kūrinio panaudojimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais
Kūrinių panaudojimas bibliotekų, mokymo įstaigų, muziejų, archyvų fondams ir kolekcijoms išsaugoti.
Kūrinio panaudojimas informacijos tikslais.
Kūrinių panaudojimas neįgaliems žmonėms skirtais būdais.
Kūrinio panaudojimas religinių apeigų metu.
Kūrinio panaudojimas visuomenės saugumo tikslais.
Architektūros ir skulptūros kūrinių autorių teisių apribojimas.
Kūrinio laikinas atgaminimas.
Kompiuterių programų archyvavimas ir atgaminimas adaptavimo tikslais ir dekompiliavimas.
Duomenų bazių naudojimas.
Dailės kūrinio rodymas.
Viskas iš autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo.
Be kūrinio autoriaus arba kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais leidžiama atgaminti teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio egzempliorių.
Leidžiama be kūrinio autoriaus arba kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo atgaminti asmeniniais tikslais reprografijos būdu (bet kokiu fotokopijavimo būdu ar naudojant kitus panašaus pobūdžio procesus, kai atgaminama popieriuje ar kitoje panašioje laikmenoje) teisėtai išleistą straipsnį ar kitą trumpą kūrinį arba trumpą rašytinio kūrinio ištrauką su iliustracijomis ar be jų, kai atgaminama nekomerciniais tikslais.
Leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, atgaminti, išleisti ir viešai skelbti (įskaitant padarymą viešai prieinamos kompiuterių tinklais) nedidelę teisėtai išleisto ar viešai paskelbto literatūros ir mokslo kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, kaip citatą (pvz., kritikos ar apžvalgos tikslais) kitame kūrinyje, jeigu toks panaudojimas yra sąžiningas ir neviršija citavimo tikslui reikalingo masto.
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais atgaminti bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose esančius kūrinius, išskyrus kompiuterių tinklais (internete) paskelbtus kūrinius, tam, kad būtų išsaugotas arba atgamintas prarastas, sunaikintas arba tapęs netinkamas naudoti šiame straipsnyje nurodytų įstaigų fondų ar kolekcijų egzempliorius arba kai reikia atkurti prarastą, sunaikintą ar tapusį netinkamą naudoti kitos panašios bibliotekos, mokymo įstaigos, muziejaus arba archyvo nuolatinės kolekcijos egzempliorių, jeigu tokio egzemplioriaus neįmanoma gauti kitais būdais. Pakartotiniai šio atgaminimo atvejai leidžiami, jeigu jie vienas su kitu nesusiję.
Leidžiama be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą:
1) atgaminti spaudoje, viešai skelbti (įskaitant padarymą viešai prieinamų kompiuterių tinklais) išleistus ar viešai paskelbtus straipsnius aktualiomis ekonomikos, politikos ar religijos temomis, taip pat analogiško pobūdžio transliuojamus kūrinius, jeigu autoriai ar kiti tų kūrinių autorių teisių subjektai nėra uždraudę taip naudoti kūrinius, nurodant šaltinį, įskaitant autoriaus vardą, išleistuose ar viešai paskelbtuose kūrinių egzemplioriuose arba kitais būdais;
2) atgaminti ir viešai skelbti literatūros ir meno kūrinius, kai iš jų atlikimo vietos ar viešos parodos pateikiama informacija apie visuomenės gyvenimo įvykius arba dienos įvykių apžvalgos spaudoje, per radiją ar televiziją, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos medžiaga;
3) informuojant visuomenę atgaminti laikraščiuose, periodiniuose leidiniuose ar bet kuriuo būdu viešai skelbti politines kalbas, ištraukas iš viešų paskaitų ar kitų panašių kūrinių, taip pat teismo proceso metu pasakytas kalbas tiek, kiek tai pateisina informavimo tikslai;
4) atgaminti, išleisti ir viešai paskelbti kūrinius meno kūrinių viešai parodai ar pardavimui reklamuoti, kiek to reikia pranešti apie renginį, išskyrus bet kokį kitą komercinį naudojimą;
5) atgaminti ir viešai skelbti kūrinį, kai tai susiję su įrangos demonstravimu ar taisymu.
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atstovaujantiems neįgalių žmonių interesams, kai jie veikia nekomerciniais tikslais, leidžiama teisėtai išleistą ar viešai paskelbtą kūrinį naudoti nekomerciniais tikslais šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytais būdais, jeigu tuo kūriniu galės naudotis ir prieigą prie jo turės tik neįgalūs žmonės, kiek tai pateisinama konkrečia negalia, išskyrus atvejus, kai tie kūriniai buvo specialiai sukurti šiam tikslui.
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais atgaminti, viešai skelbti ir viešai atlikti kūrinį religinių apeigų metu.
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama:
1) atgaminti ir viešai paskelbti architektūros kūrinius ir skulptūras, sukurtus nuolat stovėti viešosiose vietose, išskyrus atvejus, kai jie eksponuojami parodose ir muziejuose;
2) pastato ar kito statinio projektą, brėžinį, eskizą ar modelį panaudoti to pastato ar statinio rekonstrukcijai.
2. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos netaikomos, kai architektūros kūrinys ar skulptūra yra pagrindinis vaizdavimo objektas reprodukcijoje ir kai tai daroma siekiant tiesioginės ar netiesioginės komercinės naudos.
3. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos nesuteikia teisės atgaminti architektūros kūrinius pastatų ar kitų statinių pavidalu ir daryti skulptūrų kopijas.
1. Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo:
1) atlikti laikinus atgaminimo veiksmus, kurie yra trumpalaikiai arba atsitiktiniai, sudarantys neatskiriamą ir esminę technologinio proceso dalį ir atliekami tik tam, kad tarpininkas galėtų užtikrinti veiksmingą perdavimą kompiuterių tinklais tarp trečiųjų asmenų, arba tam, kad paskui būtų teisėtai (kai tai leidžia autorių teisių subjektas arba to neriboja šis Įstatymas) pasinaudota kūriniu, jeigu tokie laikini atgaminimo veiksmai atskirai neturi ekonominės vertės;
2) daryti trumpalaikius kūrinių įrašus, kuriuos daro transliuojančiosios organizacijos ar transliuojančiosios organizacijos vardu ir atsakomybe veikiantis asmuo savo pačių įranga ir savo transliacijoms.
2. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyti įrašai gali būti saugomi ne ilgiau kaip 30 dienų ir panaudojus transliacijai turi būti ištrinti. Išimtinai dokumentinio pobūdžio įrašai gali būti perduoti saugoti oficialiems valstybės archyvams.
1. Teisėtas duomenų bazės ar jos kopijos naudotojas be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo turi teisę atlikti šio Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, jei šie veiksmai reikalingi tam, kad teisėtas duomenų bazės naudotojas galėtų sužinoti duomenų bazės turinį ir juo tinkamai naudotis.
2. Kai teisėtam duomenų bazės naudotojui leidžiama naudotis tik bazės dalimi, šio straipsnio 1 dalies nuostatos taikomos tik tai duomenų bazės daliai.
3. Negalioja sutartys, trukdančios atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.
4. Išleista arba viešai paskelbta duomenų bazė gali būti be autoriaus arba kito autorių teisių subjekto leidimo naudojama kaip pavyzdys mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais, jeigu yra nurodomas jos šaltinis ir naudojimą pateisina siekiamas nekomercinis tikslas, taip pat visuomenės ir valstybės saugumo interesais, viešojo administravimo bei teismo proceso tikslais.
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, autoriaus vardą, leidžiama nekomerciniais tikslais viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją, kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam arba juridiniam asmeniui ir kai autorius ar jo teisių perėmėjas žino ar turi pagrindą žinoti, kad toks viešas kūrinių rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio arba juridinio asmens įprastinės veiklos dalis.

17. http://globalstudy. bsa
Statistika 2013 m. Naujesnės neradau.
Išvados: Piratavimas labai kenkia verslui, nes prarandama daug pajamų, mokesčių ir t.t. Kaip matyti iš grafiko, western europe ir central and eastern europe per 2013 metus piratavimo objektu buvo programinės įrangos net už 18.1 milijardo dolerių. Tokia didelė suma patekusi į rinka labai prisidėtų prie verslo pelnų, naujų darbo vietų ir t.t.
Papildomai matyti, kad procentaliai labiau pirataujama (naudojama nelicencijuota programinė įranga) regionuose, kurie yra mažiau turtingi. PVz. šiaurės amerika ir vakarų europa atitinkamai tik 19% ir 29 %, o pietų amerika ir centro/rytų europa 59% ir 61%. Čia aišku kauzalinis ryšys gali būti tik preziumuojamas, bet koreliacija tarp pajamų ir piratavimo akivaizdi, todėl galima spręsti, kad piratavimas nukristų, jeigu žmonės turėtų daugiau galimybių pirkti legaliai (tiek iš finansinės, tiek iš pasiekiamumo pusės).
BSA.ORG

18. Asociacija LATGA
Asociacija LATGA yra autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija, turinti juridinio asmens statusą.
Asociacija LATGA kolektyviai administruoja įvairių sričių autorių teisių turėtojų teises, renka ir paskirsto autorinį atlyginimą už kūrinių panaudojimą, koordinuoja asociacijos narių veiklą, užtikrina kuo platesnį Lietuvos ir užsienio autorių kūrinių panaudojimą, užkerta kelią autorių teisių pažeidimams.
LATGA vienija Lietuvos autorius (2015 m. kovo 10 d. duomenimis).
Asociacija LATGA įsteigta 1990 m. gegužės 29 d.
NARIAI
Kūrybinė sritis Skaičius*
Muzikos kūrinių ir muzikos kūrinių teksto autoriai bei leidėjai 2 049
Literatūros, dramos ir audiovizualinių kūrinių autoriai 1 239
Vizualinio meno kūrinių autoriai 961
Kolektyviniai nariai 7
Iš viso: 4 256
*2015 m. kovo 10 d. duomenys.
Praėjus vos porai mėnesių po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo susibūrusi autorių grupė aiškiai numatė būtinybę įkurti Asociaciją. Autoriai suvokė, kad nacionalinė kolektyvinio autorių teisių administravimo organizacija yra svarbiausia kuriant aplinką, kuri leistų klestėti kūrybiškumui.
1990 gegužės 29 d. buvo įsteigta asociacija LATGA. Asociacijos steigimo sutartį pasirašė Lietuvos autorių kūrybinės sąjungos: Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Lietuvos išradėjų sąjunga, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos dizainerių sąjunga, Lietuvos teatrų sąjunga, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos inžinierių sąjunga.
1992 m. liepą LATGA tampa tikrąja CISAC (Tarptautinė autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacija) nare.
1992 m. lapkritį pasirašomos pirmosios abipusio atstovavimo sutartys su užsienio šalių autorių bendrijomis.
Iki 1994 m., kai Kultūros ministerija įsteigė  Autorių teisių skyrių, asociacija faktiškai atstovavo valstybės interesams intelektinės nuosavybės srityje (tiek santykiuose su kitomis institucijomis, tiek tarptautiniuose forumuose).
1994 m. gruodžio 14 d. Lietuva tampa Berno konvencijos „Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos“ nare.
1999 gegužės 18 d. priimamas pirmasis savarankiškas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuris reglamentuoja ir teisiškai nustato autorių teisių administravimą.
2004 m. balandžio mėn. CISAC Europos komiteto posėdis buvo organizuojamas Vilniuje.
Per visus asociacijos gyvavimo metus didelė atsakomybė teko autorių asociacijos prezidentams ir Tarybos nariams. Tai žymūs Lietuvos menininkai, kurie, aukodami savo brangų laiką, dirbo visų autorių labui. Asociacijos LATGA prezidentais buvo:

19. Nuo 2007 metų įmonė Asociacija LATGA dalyvavo 76 bylose (skaičiuojamos tik viešai skelbtos aukštesnės instancijos teismų bylos). Bylų tipai: 75 civilinė, 1 administracinė. Proceso dalyvio statusas bylose: 1 kaip nenurodyta/advokatas, 62 kaip ieškovas, 1 kaip pareiškėjas, 2 kaip suinteresuotas asmuo, 6 kaip atsakovas, 3 kaip kreditorius, 1 kaip tretysis asmuo.
Statistika nuo 2007 metų iki dabar.
Nuo 2007 m. iki dabar.

20. Ginčai
Autorių turtinės teisės, kurios gali būti atskiriamos nuo autoriaus asmenybės (perduodamos kitiems subjektams), pasižymi dalumu, gali atskirai (savarankiškai viena nuo kitos) dalyvauti civilinėje apyvartoje ir būti komercializuojamos, negali būti autoriaus perduodamos du kartus (ta pati turtinė teisė, tokia pačia apimtimi).
Prekių ženklų savininkų teisių „pasibaigimo“ taisyklės taikymas.
Komercinių paslapčių teisinė apsauga ir santykis su kitais intelektinės nuosavybės subjektais.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. metinis informacinis pranešimas
pabrėžė, kad konkrečiu atveju savininko pastangos išsaugoti tam tikros informacijos „neviešumą“ turėtų būti „protingos“, bet ne „ypatingos“, nes tai nepagrįstai susiaurintų
jog informacija turi būti absoliučiai slapta. Papildydamas ankstesnę praktiką, teismas
komercinės paslapties ribas.
Autorių turtinių teisių apsaugos srityje svarbus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
(perduodamos kitiems subjektams), pasižymi dalumu, gali atskirai (savarankiškai
išaiškinimas, kad autorių turtinės teisės, kurios gali būti atskiriamos nuo autoriaus asmenybės
autorių teisėje. Tai, kad nurodyta informacija „nėra visuotinai žinoma“, nereiškia,
pavyzdžiui, patentų (išradimų) teisėje, ar originalumu, kaip kad originalumas suprantamas
saugomi registruoti ir įstatymų nustatyta tvarka išviešinti objektai, arba kai kuriais teisės
slaptumu (neviešumu), kai dėl kitų pramoninės nuosavybės objektų yra priešingai, t. y.
aktuose nustatytais atvejais viešai naudojami (taigi visuomenei žinomi), nors ir neregistruoti
objektai. Tačiau sprendžiant dėl tam tikros informacijos traktavimo kaip komercinės
objektas, ji neprivalo pasižymėti naujumu, kaip kad naujumas suprantamas,
paslapties, svarbu tai, kad komercinė paslaptis būtų saugoma kaip pramoninės nuosavybės
viena nuo kitos) dalyvauti civilinėje apyvartoje ir būti komercializuojamos, negali
būti autoriaus perduodamos du kartus (ta pati turtinė teisė, tokia pačia apimtimi).
Tai reiškia, kad, kilus ginčui dėl turtinių teisių perdavimo apimties, taikoma
būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio sutartis buvo sudaryta.
siaurinamojo autorinės sutarties aiškinimo taisyklė. Sutartinis visų autorių teisių perdavimas
yra siaurinamas iki konkrečioje sutartyje nurodytų kūrinio panaudojimo būdų.
sutarties tikslui pasiekti reikalingas teisių minimumas.
Kilus neaiškumų dėl sutartimi perduotų teisių apimties, vertinama, kad yra perduotas
kūrinio naudojimo būdai, laikoma, jog autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo
teisių apsaugai yra svarbus išaiškinimas, kad kai autorinėje sutartyje nenurodyti
sutartyje nėra aiškiai suformuluota turtinių teisių perdavimo apimtis, preziumuojama,
Tais atvejais, kaip pabrėžė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kai konkrečioje autorinėje
jog pagal sutartį perduodama tik tiek autorių teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties
tikslams pasiekti; jeigu pagal autorinę sutartį perduotos visos autorių turtinės teisės, laikoma,
kad šios teisės perduotos tik dėl sutartyje nurodytų kūrinio naudojimo būdų. Autorių
pramoninės nuosavybės objektų atveju, komercinės paslapties apsauga siejama su jos
nuosavybės objektais, aspektu. Teismas akcentavo, kad, skirtingai negu kitų
kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į Europos Sąjungos
Tai visų pirma yra susiję su laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principu ES, tačiau,
Teisingumo Teismo praktiką, kad, savininkui prieštaraujant dėl tokių prekių
(skirtų ne ES rinkai) platinimo ES, o atsakovui, kuriam tenka įrodinėjimo pareiga (onus
probandi) įrodyti priešingai (t. y. kad prekės ES rinkoje yra su savininko sutikimu), to
yra analogiškos, nepriklausomai nuo konkretaus intelektinės nuosavybės objekto).
ne dėl prekių ženklų, o dėl autorių teisių, tačiau šio principo taikymo pagrindinės taisyklės
prekių ženklų savininkų teisių „pasibaigimo“ taisyklės taikymu, kuri reiškia, kad
Nauja kategorija ginčų, kilusi Lietuvos jurisdikcijoje, yra susijusi su vadinamosios
ženklo registracija nesuteikia jo savininkui teisės uždrausti kitam asmeniui žymėti juo
prekes, kurios paties ženklo savininko arba jo sutikimu yra pažymėtos ir išleistos į ES
rinką. (Pirmoji tokio pobūdžio byla kasaciniame teisme buvo nagrinėta 2011 m., tiesa,
Tai reiškia, kad prekių, pažymėtų atitinkamu prekių ženklu, „pirmojo išleidimo“ į ES
nepadarius, teismai turi pagrindą spręsti dėl prekių ženklų savininkų teisių pažeidimo.
verslo strategija, kuria siekiama dirbtinai „skaidyti“ rinką ES, tai yra neatitinka sąžiningos
naštos paskirstymą tarp šalių gali lemti tokia prekių ženklo savininko pasirinkta
konkurencijos principų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojo ankstesnę praktiką ir komercinių
paslapčių teisinės apsaugos srityje, ją papildydamas, ypač santykio su kitais intelektinės
rinkų padalijimo rizika, ypač jeigu prekių ženklo savininkas savo prekėmis ES prekiauja
naudodamasis išimtinės distribucijos sistema, pan.). Apibendrintai tariant, kitokį įrodinėjimo
rinką teisė priklauso būtent prekių ženklo savininkui (arba jam sutinkant). Kartu, kaip
pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas 2011 m. pradėtą formuoti
praktiką, įrodinėjimo našta gali būti paskirstyta ir kitaip, t. y. kad ieškovas (prekių
ženklo savininkas) įrodytų, jog jo teisės ES nėra pasibaigusios (pavyzdžiui, atsakovas
įrodo, kad tuo atveju, jeigu įrodinėjimo našta perkeliama jam, yra reali nacionalinių
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas metinis informacinis pranešimas 2012
Naujesniuose pranešimuose nėra išskirtos dalies dėl intelektinės nuosavybės bylų.

21. Byla „Briedis Eugenijus“
Turtinės teisės į kūrinį „Briedis Eugenijus“ buvo perduotos dvejiems subjektams.
Rinkoje pasirodžius antrajai vaikams skirtai kompaktinei plokštelei „Briedis Eugenijus“, tarp turtinių teisių turėtojų kilo ginčas dėl muzikinio kūrinio, t. y. dainų, sukurtų spektakliui vaikams „Briedis Eugenijus“, panaudojimo, išleidžiant jas dviejose kompaktinėse plokštelėse tuo pačiu pavadinimu.
LAT išaiškino, kad pagal autorinę sutartį parduodama tik tiek autoriaus teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti. „Briedžio Eugenijaus“ atveju, vieniems – išleisti muzikinę plokštelę, o kitiems – pastatyti spektaklį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2012
Teisinis ginčas kilo, kai rašytojas, režisierius Vytautas V. Landsbergis ir muzikos autoriusGediminas Storpirštis savo turtines teises į kūrinį „Briedis Eugenijus“ perdavė dviems subjektams – VšĮ „Ramios bitės“ ir UAB „Baltijos reklamos projektai“.
Įstatymuose numatyta, kad turtinės autorių teisės yra savarankiškos, kitaip tariant, jos gali būti atskiriamos viena nuo kitos ir priklausyti skirtingiems subjektams. Tačiau rinkoje pasirodžius antrajai vaikams skirtai kompaktinei plokštelei „Briedis Eugenijus“, tarp turtinių teisių turėtojų kilo ginčas dėl muzikinio kūrinio, t. y. dainų, sukurtų spektakliui vaikams „Briedis Eugenijus“, panaudojimo, išleidžiant jas dviejose kompaktinėse plokštelėse tuo pačiu pavadinimu.
Dėl autoriaus turtinių teisių pažeidimo „Ramios bitės“ pateikė ieškinį V. V. Landsbergiui, G. Storpirščiui ir „Baltijos reklamos projektai“, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas bei Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė. LAT spendimu byla grąžinama Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.
Parduoti galima ir tik dalį turtinių teisių
Vilniaus miesto apylinkės teismas dar 2010 m. buvo pateikęs išvadą, jog autoriaus turtinės teisės nebuvo pažeistos, nes kompaktinėse plokštelėse išleisti kūriniai yra visiškai skirtingi: ieškovo kompaktinėje plokštelėje įgarsinta pasaka, o atsakovo – dainos iš spektaklio. Tačiau LAT išaiškino, kad pagal autorinę sutartį parduodama tik tiek autoriaus teisių, kiek jų reikia konkrečios sutarties tikslams pasiekti. „Briedžio Eugenijaus“ atveju, vieniems – išleisti muzikinę plokštelę, o kitiems – pastatyti spektaklį.
Pasitaiko tokių situacijų, kai sutartyje nėra nurodyta, kaip autoriaus kūrinys gali būti panaudojamas. Tokiu atveju turi būti laikoma, kad autorinė sutartis sudaryta tik dėl tų kūrinio naudojimo būdų, kurie sutarties šalims yra būtini siekiant tikslo, dėl kurio sutartis ir buvo pasirašyta.
Teisė išleisti ir platinti kūrinį yra viena iš autoriaus turtinių teisių, kurios būna nurodytos sutartyje. Šiuo atveju atsakovas „Baltijos reklamos projektai“ teigė turėjęs teisę išleisti kompaktinę plokštelę su spektaklio „Briedis Eugenijus“ dainomis, nes pagal autorinę sutartį įgijo išimtines turtines teises į šį spektaklį.
Tačiau LAT išaiškino, kad kilus ginčui dėl turtinių teisių perdavimo apimties, taikoma vadinamoji siaurinamojo autorinės sutarties aiškinimo taisyklė. Paprasčiau tariant, kilus neaiškumams dėl sutartimi perduotų teisių apimties, vertinama, kad yra perduotos tik tos teisės, kurios yra reikalingos pasiekti sutartyje nurodytą tikslą, bet ne daugiau.
Pavyzdžiui, jeigu autorius leidžia pastatyti spektaklį, tai nereiškia, kad jis leido to spektaklio dainas išleisti muzikinės plokštelės pavidalu.

22. Byla „filmai.in“
Ieškovė Kino industrijos asociacija kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę UAB „EVP International“ nutraukti įmokų iš tinklalapio filmai.in naudotojų surinkimo paslaugų teikimą.
Ieškovės teigimu, tinklalapyje filmai.in yra pateikiamas portalas, suteikiantis prisijungusiems naudotojams galimybę peržiūrėti tinklalapio filmai.in turinį. Į tinklalapį filmai.in jį administruojantys subjektai įkelia tik neteisėtą turinį, t. y. turinį, kuris gautas bei padarytas prieinamas internetu be autorių teisių turėtojų sutikimo.
Techninė įmokų surinkimo ir pan. veikla neturėtų būti laikoma pagrindu taikyti atitinkamus draudimus (šiuo atveju atsakovė nei tikrina, nei turi pagrindą tikrinti už priėjimą prie kokios konkrečios informacijos (konkrečių filmų) yra renkami atitinkami mokesčiai, ji teikia tik techninę įmokų surinkimo paslaugą). 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K /2016
Atsakovė yra bendrovė, kuri asmenims, siekiantiems surinkti įmokas už prekes ar paslaugas, teikia įmokų surinkimo, pinigų perlaidų paslaugas elektroninės bankininkystės, SMS žinučių ar 900-osios telefono linijos būdais.
Nutartis yra LAT‘o, todėl neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Mūsų (mano) nuomone, LAT‘as nusprendė teisingai, kadangi subjekto kaip finansinio tarpininko veikla yra visiškai nesusijusi su copyright infringment ir negali būti užkraunama našta finansiniams subjektams tikrinti ir stabdyti mokėjimus dėl priežasčių, nesusijusių su finansais.
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normos, kuri nustato galimybę taikyti draudimus tarpininkams (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 78 straipsnis, 81 straipsnio 1 dalies 3 punktas), aiškinimo ir taikymo ir dėl joje bei ES direktyvose vartojamos sąvokos „tarpininkas“ apimties, taip pat dėl to, ar galima reikšti prevencinį ieškinį asmeniui, kuris pats neatlieka neteisėtų veiksmų, tačiau kurio paslaugos leidžia neteisėtus, žalą darančius veiksmus atlikti kitiems asmenims (CK 6.255 straipsnis).
2. Ieškovė Kino industrijos asociacija kreipėsi į teismą prašydama įpareigoti atsakovę UAB „EVP International“ nutraukti įmokų iš tinklalapio filmai.in naudotojų surinkimo paslaugų teikimą jos užsakovams tiek bankiniais mokėjimo pavedimais, naudojant mokėjimo sistemą mokejimai.lt, tiek naudojant 900-osios linijos telefono numerius ir 70015, ir uždrausti šias paslaugas teikti ateityje; nustatyti 5000 Lt (1448,10 Eur) baudą atsakovei už kiekvieną būsimo teismosprendimo nevykdymo dieną.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal jos įstatų punktą vienas iš ieškovės tikslų yra ginti savo narių teises ir teisėtus interesus valstybinėse institucijose, todėl ieškovė turi teisę teikti ieškinį savo narių interesais.
4. Ieškovės teigimu, tinklalapyje filmai.in yra pateikiamas portalas, suteikiantis prisijungusiems naudotojams galimybę peržiūrėti tinklalapio filmai.in turinį. Į tinklalapį filmai.in jį administruojantys subjektai įkelia tik neteisėtą turinį, t. y. turinį, kuris gautas bei padarytas prieinamas internetu be autorių teisių turėtojų sutikimo. Ieškovės narei UAB „Acme“ priklauso išimtinės turtinės autorių teisės į filmų „Brėkštanti aušra. l dalis“ ir „Tadas Blinda. Pradžia“ platinimą Lietuvoje. UAB „Acme“ nėra suteikusi teisės jokiam subjektui platinti šiuos filmus tinklalapyje filmai.in, tačiau filmai yra įkelti į šį tinklalapį.
5. Tinklalapyje filmai.in pateikiama informacija, kad, siekdami peržiūrėti šio tinklalapio turinį, lankytojai turi registruotis ir rinkti taškus, kuriuos vėliau galės panaudoti tinklalapio filmai.in turinio peržiūrai. Taškus lankytojai gali rinkti ir sumokėdami pinigus įvairiais mokėjimo būdais (SMS žinutėmis, elektronine bankininkyste, 900-ąja telefono linija).
6. Atsakovė yra bendrovė, kuri asmenims, siekiantiems surinkti įmokas už prekes ar paslaugas, teikia įmokų surinkimo, pinigų perlaidų paslaugas elektroninės bankininkystės, SMS žinučių ar 900-osios telefono linijos būdais. Šias paslaugas atsakovė teikia ir tinklalapį filmai.in administruojantiems subjektams.Tinklalapio filmai.in lankytojų sumokamas lėšas atsakovė perduoda ne autorių teises turintiems asmenims kaip atlyginimą už naudojimąsi autoriaus teisėmis, o trečiajam asmeniui – tinklalapio filmai.in administratoriui, kaip pajamas už neteisėto turinio peržiūrėjimą.Ieškovės įsitikinimu, nurodytais atsakovės veiksmais pažeidžiamos ieškovės narių autorių turtinės teisės.
7. Ieškovė nurodo, kad atsakovė veikia kaip tarpininkė ATGTĮ 78 straipsnio prasme, nes tarpininkais turi būti laikomi ne tik asmenys, perduodantys informaciją (užtikrinantys sklandų tinklalapio turinį sudarančios informacijos, pavyzdžiui, neteisėtai elektroninių ryšių tinklais platinamų filmų, perdavimą), bet ir asmenys, teikiantys kitokias paslaugas, kurios prisideda prie kūrinio neteisėto padarymo viešai prieinamo kompiuterių tinklais.
33. Kasacinis teismas sutinka su bylą nagrinėjusių teismų padarytomis išvadomis, kad atsakovė UAB „EVP International“, teisės aktų nustatyta tvarka teikianti įmokų surinkimo, pinigų perlaidų paslaugas elektroninės bankininkystės, SMS žinučių ar 900-osios telefono linijos būdais, neturėtų būti laikoma tarpininkeATGTĮ 78 straipsnio 2 dalies, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl intelektinės nuosavybės teisių derinimo 2004/48/EB 11straipsnio, 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo 2001/29/EB 8 straipsnio 3 dalies prasme, kuriai šiuo atveju galėtų būti taikomi atitinkami draudimai ar jos atžvilgiu tenkinamas prevencinis ieškinys (ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalis, 81 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.255 straipsnis).
34. Techninė įmokų surinkimo ir pan. veikla neturėtų būti laikoma pagrindu taikyti atitinkamus draudimus (šiuo atveju atsakovė nei tikrina, nei turi pagrindą tikrinti už priėjimą prie kokios konkrečios informacijos (konkrečių filmų) yra renkami atitinkami mokesčiai, ji teikia tik techninę įmokų surinkimo paslaugą). Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad paties tarpininko veiksmų neteisėtumas nėra atitinkamų draudimų taikymo sąlyga (žr. taip pat Europos Komisijos ataskaitos dėl Direktyvos 2004/48/EB taikymo punktą). Vis dėlto nei tarpininko samprata, nei galimybė taikyti jiems atitinkamus draudimus neturėtų būti suprantami kaip beribiai, kurie gali būti taikomi neatsižvelgiant į proporcingumo principą ir konkrečioje byloje susiklosčiusias aplinkybes (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ribotos atsakomybės bendrovė „Daedalic Entertainment“ v. UAB „Cgates“, bylos Nr. e3K /2016). Nagrinėjamos bylos atveju techninio pobūdžio veiksmas, kai tik surenkamos atitinkamos įmokos už įvairias paslaugas, bet tokios paslaugos teikėja neatlieka ir neturi atlikti jokios turinio kontrolės (kaip yra šiuo atveju), nesudaro pagrindo spręsti dėl draudimų jai taikymo ar prevencinio ieškinio jos atžvilgiu tenkinimo (ATGTĮ 78 straipsnio 1 dalis, 81 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.255straipsnis). Tokia išvada dera ir su teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis).
35. Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinį, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (ATGTĮ 78 straipsnis,81 straipsnio 1 dalies 3 punktas, CK 6.255 straipsnis). Kasacinis skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. Skirtingo reguliavimo problema

24. papasakot apie problemas, kad streamint negalima arba accesit kontento dėl intelektinės nuosavybės teisės reguliavimų, licencijų visokiu registravimų ir t.t., tai čia pavyzdžiai ir tada prieiti prie netflixo papasakoti daugiau.
Čia Vevo geografinio blokavimo pavyzdys.
Geografinis blokavimas yra viena iš priemonių, kuriomis ribojamas vartotojų prieiga prie tam tikro turinio dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti tiekėjų susitarimai, pasidalinimai rinkomis, tačiau taip pat ir teisinio reguliavimo skirtumai tarp šalių, autorių teisių ir licencijavimo problemos ir pnš. Dėl geografinio blokavimo vartotojai patiria nepatogumus ir negali naudotis visomis paslaugomis.
Internetu perkama ir parduodama vis daugiau prekių ir paslaugų, tačiau tarpvalstybinė prekyba
internetu Europos Sąjungoje auga lėtai. Šiandien skelbiamos Komisijos pirminės sektoriaus tyrimo
išvados susijusios su praktika, vadinama geografiniu blokavimu, kurią taikantys mažmenininkai ir
skaitmeninio turinio teikėjai neleidžia internetu įsigyti vartojimo prekių arba naudotis skaitmeninio
turinio paslaugomis dėl pirkėjo buvimo vietos ar gyvenamosios šalies. Tai yra vienas iš veiksnių,
veikiančių tarpvalstybinę elektroninę prekybą.
Tam tikrais atvejais toks geografinis blokavimas, atrodo, yra susijęs su tiekėjų ir platintojų
tarpusavio susitarimais. Tokiais susitarimais gali būti ribojama konkurencija bendrojoje
rinkoje ir taip pažeidžiamos ES antimonopolinės taisyklės. Tačiau kiekvienas atvejis vertintinas
atskirai.
O jeigu geografinis blokavimas pagrįstas vienašaliais bendrovės veiklos sprendimais nevykdyti
prekybos užsienyje, tokiam rinkoje nedominuojančios bendrovės elgesiui ES konkurencijos teisė
aiškiai netaikoma.
Europarlamentarai teigiamai vertina ES autorių teisių reformos planus. Jie pažymi, kad šiandien „vartotojams pernelyg dažnai užkertamas kelias pasinaudoti konkrečiomis turinio paslaugomis argumentuojant geografinėmis priežastimis“. EP nariai prašo Europos Komisiją pasiūlyti šios problemos sprendimus. Jie pabrėžia teritorinių licencijų svarbą, ypač televizijos laidų ir filmų gamybai, tačiau kartu remia „iniciatyvas, kuriomis siekiama visoje ES gerinti internetu teikiamų paslaugų perkeliamumą“.   EP „susirūpinęs pažymi, kad padaugėjo internetu teikiamų neteisėtų paslaugų ir piratavimo atvejų ir apskritai padaugėjo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų, o tai yra rimta grėsmė valstybių narių ekonomikai ir ES kūrybos sektoriui“. Europarlamentarų įsitikinimu, „būtina stiprinti autorių ir kūrėjų poziciją ir didinti jų atlyginimus, susijusius su skaitmeniniu jų kūrinių platinimu ir naudojimu“, o „mokesčiai skaitmeninėms laikmenoms turėtų būti skaidresni ir tobulesni“. Europos Komisija raginama persvarstyti esamų apribojimų naudotis kūriniais ir jų išimčių skaičių, kad būtų labiau atsižvelgta į skaitmeninę aplinką. Viena iš išimčių turėtų būti taikoma karikatūroms ir parodijoms, mano EP nariai. Skaitmeninių kūrinių naudojimo nekomerciniais tikslais išimtys turėtų būti plačiau taikomos ir bibliotekoms, muziejams, archyvams bei mokslo įstaigoms, įsitikinę europarlamentarai.
The ownership of exclusive territorial rights to content may differ between regions, requiring the providers of the content to disallow access for users outside of their designated region; for example, although an online service, HBO Now is only available to residents of the United States, and cannot be offered in other countries because its parent company Time Warner had already licensed exclusive rights to HBO programming to different broadcasters (such as in Canada, where HBO licensed its back-catalogue to Bell Media), who may offer their own, similar service specific to their own region and business model (such as CraveTV).[1][2] For similar reasons, the library of content available on subscription video on demand services such as Netflix may also vary between regions, and may not compare to the quality of the service's offering in the United States, or may not even be available in the user's country at all.[3][4]
Geoblocking can also be used to enforce price discrimination within online stores, forcing users to buy products online from a foreign version of a site where prices may be unnecessarily higher than those of their domestic version. The "Australia Tax" has been cited as an example of this phenomenon, which has led to governmental pressure to restrict how geoblocking can be used in this manner in the country.[5][6]
Geoblocking can be used for other purposes as well, such as blocking access from countries that a particular website is not relevant to, voluntarily blocking access to content or services that are illegal under local laws,[7] or to control malicious traffic.[8]

25. papasakot apie problemas, kad streamint negalima arba accesit kontento dėl intelektinės nuosavybės teisės reguliavimų, licencijų visokiu registravimų ir t.t., tai čia pavyzdžiai ir tada prieiti prie netflixo papasakoti daugiau.
Čia Netflix geografinio blokavimo pavyzdys.
Geografinis blokavimas yra viena iš priemonių, kuriomis ribojamas vartotojų prieiga prie tam tikro turinio dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti tiekėjų susitarimai, pasidalinimai rinkomis, tačiau taip pat ir teisinio reguliavimo skirtumai tarp šalių, autorių teisių ir licencijavimo problemos ir pnš. Dėl geografinio blokavimo vartotojai patiria nepatogumus ir negali naudotis visomis paslaugomis.
Internetu perkama ir parduodama vis daugiau prekių ir paslaugų, tačiau tarpvalstybinė prekyba
internetu Europos Sąjungoje auga lėtai. Šiandien skelbiamos Komisijos pirminės sektoriaus tyrimo
išvados susijusios su praktika, vadinama geografiniu blokavimu, kurią taikantys mažmenininkai ir
skaitmeninio turinio teikėjai neleidžia internetu įsigyti vartojimo prekių arba naudotis skaitmeninio
turinio paslaugomis dėl pirkėjo buvimo vietos ar gyvenamosios šalies. Tai yra vienas iš veiksnių,
veikiančių tarpvalstybinę elektroninę prekybą.
Tam tikrais atvejais toks geografinis blokavimas, atrodo, yra susijęs su tiekėjų ir platintojų
tarpusavio susitarimais. Tokiais susitarimais gali būti ribojama konkurencija bendrojoje
rinkoje ir taip pažeidžiamos ES antimonopolinės taisyklės. Tačiau kiekvienas atvejis vertintinas
atskirai.
O jeigu geografinis blokavimas pagrįstas vienašaliais bendrovės veiklos sprendimais nevykdyti
prekybos užsienyje, tokiam rinkoje nedominuojančios bendrovės elgesiui ES konkurencijos teisė
aiškiai netaikoma.
Europarlamentarai teigiamai vertina ES autorių teisių reformos planus. Jie pažymi, kad šiandien „vartotojams pernelyg dažnai užkertamas kelias pasinaudoti konkrečiomis turinio paslaugomis argumentuojant geografinėmis priežastimis“. EP nariai prašo Europos Komisiją pasiūlyti šios problemos sprendimus. Jie pabrėžia teritorinių licencijų svarbą, ypač televizijos laidų ir filmų gamybai, tačiau kartu remia „iniciatyvas, kuriomis siekiama visoje ES gerinti internetu teikiamų paslaugų perkeliamumą“.   EP „susirūpinęs pažymi, kad padaugėjo internetu teikiamų neteisėtų paslaugų ir piratavimo atvejų ir apskritai padaugėjo intelektinės nuosavybės teisių pažeidimų, o tai yra rimta grėsmė valstybių narių ekonomikai ir ES kūrybos sektoriui“. Europarlamentarų įsitikinimu, „būtina stiprinti autorių ir kūrėjų poziciją ir didinti jų atlyginimus, susijusius su skaitmeniniu jų kūrinių platinimu ir naudojimu“, o „mokesčiai skaitmeninėms laikmenoms turėtų būti skaidresni ir tobulesni“. Europos Komisija raginama persvarstyti esamų apribojimų naudotis kūriniais ir jų išimčių skaičių, kad būtų labiau atsižvelgta į skaitmeninę aplinką. Viena iš išimčių turėtų būti taikoma karikatūroms ir parodijoms, mano EP nariai. Skaitmeninių kūrinių naudojimo nekomerciniais tikslais išimtys turėtų būti plačiau taikomos ir bibliotekoms, muziejams, archyvams bei mokslo įstaigoms, įsitikinę europarlamentarai.
The ownership of exclusive territorial rights to content may differ between regions, requiring the providers of the content to disallow access for users outside of their designated region; for example, although an online service, HBO Now is only available to residents of the United States, and cannot be offered in other countries because its parent company Time Warner had already licensed exclusive rights to HBO programming to different broadcasters (such as in Canada, where HBO licensed its back-catalogue to Bell Media), who may offer their own, similar service specific to their own region and business model (such as CraveTV).[1][2] For similar reasons, the library of content available on subscription video on demand services such as Netflix may also vary between regions, and may not compare to the quality of the service's offering in the United States, or may not even be available in the user's country at all.[3][4]
Geoblocking can also be used to enforce price discrimination within online stores, forcing users to buy products online from a foreign version of a site where prices may be unnecessarily higher than those of their domestic version. The "Australia Tax" has been cited as an example of this phenomenon, which has led to governmental pressure to restrict how geoblocking can be used in this manner in the country.[5][6]
Geoblocking can be used for other purposes as well, such as blocking access from countries that a particular website is not relevant to, voluntarily blocking access to content or services that are illegal under local laws,[7] or to control malicious traffic.[8]

26. Netflix Pradėjo veiklą 1997 m. Šiuo metu 75 milijonai vartotojų.
Lietuvoje (bei dar 130 šalių) pradėjo teikti paslaugas tik 2016 m. pradžioje (ribotas katalogas).
Viena iš priežasčių: sudėtinga integruotis į kitas rinkas, kuriose skiriasi teisinis reguliavimas ir problemos dėl licencijų sutarčių, susitarimų su autoriais.
Daugiau nei 30 milijonų Netflix vartotojų metais naudojo priemones, kuriomis galima apeiti geografinius apribojimus. (
More than 30 million Netflix subscribers use the service via a proxy server or virtual private network (VPN); doing so can make a user appear to be located in a country other than the one they are actually in, thus allowing them to use the service to access content that Netflix cannot offer in their region, due to geographical licensing restrictions. It is unclear whether or not accessing geo-blocked content via VPN violates local copyright laws, but content providers and other broadcasters have asserted that it is illegal because it infringes local rights to content that may have been sold to a competitor.[333][334][335][336] GlobalWebIndex showed about 20 million of such VPN users came from China alone.[337][338]
In a leaked revealed by the Sony Pictures Entertainment hack in 2014, Sony Pictures Television's president of international distribution, Keith LeGoy, described VPN usage of Netflix as being "semi-sanctioned" piracy, and he criticized the company for not taking further steps to detect these users and restrict their access to content Netflix had not licensed for their region.[334][338]
In response, on January 14, 2016, Netflix announced its intent to strengthen measures to restrict access to unlicensed material, by viewers using VPNs or proxies.[339]
But the reason behind the VPN switch-off has nothing to do with what consumers want. It comes down to the economics and mechanics of the content licensing industry (there's a thrilling conversation starter if you ever heard one).
When a rights holder releases a new title, they want to get as much mileage as possible from that content. They want to sign different distribution deals in different regions and 'clip the ticket' as many times as possible.
A US-based rights holder might sell a property to Sky in the UK, and then give first run rights to Foxtel's pay TV service in Australia, while also running the show on cable in the US. The last thing content owners want is consumers circumventing individual paid services (and therefore getting around the local distribution contracts) and funnelling their viewing habits through a single streaming service.
More than 30 million Netflix users live in countries where the service is unavailable without the use of location-masking software, giving the company a hefty financial incentive not to crack down on members who use the technological loophole to watch content not authorised for their country.
The figures, which come from market research firm GlobalWebIndex, show that Netflix has more than 20 million users in China alone, all of whom must connect through virtual private networks (VPNs), as the streaming video provider has not yet launched in the country.

27. S. Victor Whitmill v. Warner Bros. Entertainment
S. Victor Whitmill sukūrė Mike Tyson tatuiruotės dizainą.
Dizainas buvo panaudotas filme The Hangover Part II.
S. Victor Whitmill pradėjo 2011 m. teisinius veiksmus prieš kino kompaniją Warner Bros. Entertainment dėl neteisėto dizaino naudojimo.
Warner Bros. teigė, kad tatuiruotė gali būti vaizduojama kaip parodija („Fair use“).
Byla baigėsi susitarimu.
In the recent movie The Hangover Part II, Stu Price, a strait-laced dentist played by actor Ed Helms, wakes up after a night of debauchery in Bangkok to find a tribal tattoo wrapped around his left eye, his skin still painfully pink. Price’s tattoo is identical to the one Mike Tyson has, and it alludes to the boxer’s cameo in the original 2009 movie The Hangover.
Tyson’s tattoo artist S. Victor Whitmill filed a lawsuit against Warner Bros. Entertainment on April 28, just weeks before the movie’s May 26 opening. Since he obtained a copyright for the eight-year-old “artwork on 3-D” on April 19, he claimed that the use of his design in the movie and in advertisements without his consent was copyright infringement. Warner Bros., of course, saw it as a parody falling under “fair use.”
On May 24, 2011 Chief Judge Catherine D. Perry of the United States District Court for the Eastern District of Missouri denied an injunction on the movie’s release, but said Whitmill still had a case. If it meant avoiding a long trial, Warner Bros. said, in early June, that it would be willing to “digitally alter the film to substitute a different tattoo on Ed Helms’s face” when the movie is released on home video. But that ending was avoided on June 17, when Warner Bros. and Whitmill hashed out an agreement of undisclosed terms.

28. Nils Svensson, Sten Sjögren, Madelaine Sahlman, Pia Gadd v
Nils Svensson, Sten Sjögren, Madelaine Sahlman, Pia Gadd v. Retriever Sverige AB
Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie visi žurnalistai, parengė spaudos straipsnius ir juos paskelbė pirma laikraštyje Göteborgs-Posten, paskui Göteborgs-Posten interneto svetainėje. Retriever Sverige administruoja interneto svetainę, kurioje jos klientams pagal poreikius pateikiami galimų spragtelėti internetinių nuorodų į kitose interneto svetainėse paskelbtus straipsnius sąrašai.
Ieškovai pagrindinėje byloje padavė bendrovę Retriever Sverige į teismą, prašydami priteisti kompensaciją už tai, kad ši bendrovė be jų leidimo naudojo tam tikrus kūrinius, suteikdama savo klientams prieigą prie jų.
Europos Teisingumo Teismas nusprendė, kad viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje, o valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos, nei numatyta Direktyvoje 2001/29.
8        Ieškovai pagrindinėje byloje, kurie visi žurnalistai, parengė spaudos straipsnius ir juos paskelbė pirma laikraštyje Göteborgs-Posten, paskui Göteborgs-Posten interneto svetainėje. Retriever Sverige administruoja interneto svetainę, kurioje jos klientams pagal poreikius pateikiami galimų spragtelėti internetinių nuorodų į kitose interneto svetainėse paskelbtus straipsnius sąrašai. Šalys sutaria, kad su šiais straipsniais buvo galima laisvai susipažinti laikraščio Göteborgs-Posten svetainėje. Anot ieškovų pagrindinėje byloje, spragtelėjęs vieną iš šių nuorodų klientas aiškiai nesupranta, kad yra perkeliamas į kitą svetainę, kurioje gali susipažinti su dominančiu kūriniu. Retriever Sverige savo ruožtu teigia, jog klientui aišku, kad spragtelėjęs vieną iš šių nuorodų jis patenka į kitą svetainę.
9        Ieškovai pagrindinėje byloje padavė bendrovę Retriever Sverige į Stockholms tingsrätt (Stokholmo apygardos teismas) prašydami priteisti kompensaciją už tai, kad ši bendrovė be jų leidimo naudojo tam tikrus kūrinius, suteikdama savo klientams prieigą prie jų.
10      2010 m. birželio 11 d. sprendimu Stockholms tingsrätt atmetė jų ieškinį. Tada ieškovai pagrindinėje byloje dėl šio sprendimo padavė apeliacinį skundą Svea hovrätt (Svea apeliacinis teismas).
11      Tame teisme ieškovai pagrindinėje byloje, be kita ko, teigė, kad Retriever Sverige pažeidė jų išimtinę teisę padaryti tam tikrus savo kūrinius prieinamus visuomenei, t. y. naudodamiesi šios bendrovės interneto svetainėje teikiamomis paslaugomis jos klientai gavo prieigą prie kūrinių.
12      Gindamasi Retriever Sverige teigia, kad pateikiant internetinių nuorodų į kūrinius, kurie visuomenei pateikiami kitose interneto svetainėse, sąrašus negali būti pažeistos jų savininkų autoriaus teisės. Retriever Sverige taip pat tvirtina, kad nėra perdavusi jokio saugomo kūrinio, nes ji tik nurodydavo savo klientams interneto svetaines, kuriose yra juos dominantys kūriniai.
13      Šiomis aplinkybėmis Svea hovrätt nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:
„1.      Ar tai, kad kitas asmuo, nei tam tikro kūrinio autoriaus teisių turėtojas, savo interneto svetainėje pateikia nuorodą į kūrinį, kurią galima spragtelti, yra viešas paskelbimas, kaip tai suprantama pagal [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalį?
2.      Ar nagrinėjant 1 klausimą turi įtakos tai, kad kūrinys, į kurį nukreipia nuoroda, yra interneto svetainėje, į kurią gali patekti kiekvienas asmuo be apribojimų, arba, atvirkščiai, kad patekimas į tokią svetainę yra kokiu nors būdu apribotas?
3.      Ar nagrinėjant 1 klausimą reikia skirti atvejus, kai vartotojui spragtelėjus nuorodą kūrinys yra parodomas kitoje interneto svetainėje ir kai vartotojui spragtelėjus nuorodą kūrinys yra parodomas taip, kad susidaro įspūdis, jog jis yra toje pačioje [interneto] svetainėje?
4.      Ar valstybė narė gali suteikti platesnę autorių išimtinės teisės apsaugą numatydama, kad viešas paskelbimas apima daugiau veiksmų, nei nurodyta [Direktyvos 2001/29] 3 straipsnio 1 dalyje?“
 Dėl pirmųjų trijų klausimų
14      Pirmaisiais trimis klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į saugomus kūrinius, esančius kitoje interneto svetainėje, kai pastarojoje svetainėje su šiais kūriniais galima laisvai susipažinti, yra toje nuostatoje minimas viešas paskelbimas.
15      Šiuo atžvilgiu iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, kad autorių teisių turėtojas turi duoti leidimą paskelbti viešai kiekvieną kūrinį.
16      Taigi remiantis šia nuostata galima daryti išvadą, kad viešo paskelbimo sąvoka apima du kumuliacinius elementus, t. y. kūrinio „skelbimą“ ir šio kūrinio skelbimą „viešai“ (šiuo klausimu žr. 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo ITV Broadcasting ir kt., C‑607/11, 21 ir 31 punktus).
17      Pirmasis iš šių elementų, t. y. „skelbimo“ egzistavimas, turi būti aiškinamas plačiai (šiuo klausimu žr. 2011 m. spalio 4 d. Sprendimo Football Association Premier League ir kt., C‑403/08 ir C‑429/08, Rink. p. I‑9083, 193 punktą) tam, kad, kaip matyti ir iš Direktyvos 2001/29 4 ir 9 konstatuojamųjų dalių, būtų užtikrintas aukštas autorių teisių turėtojų apsaugos lygis.
18      Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad pateikus interneto svetainėje galimas spragtelėti nuorodas į saugomus kūrinius, su kuriais be jokių apribojimų galima susipažinti kitoje interneto svetainėje, pirmosios svetainės naudotojams suteikiama galimybė gauti tiesioginę prieigą prie minėtų kūrinių.
19      Kaip matyti iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies, kad kūrinys būtų laikomas „paskelbtu“, pakanka, be kita ko, jog jis būtų pateiktas visuomenei tokiu būdu, jog ją sudarantys asmenys turėtų galimybę su juo susipažinti, o tai, ar jie šia galimybe pasinaudojo, lemiamos reikšmės neturi (pagal analogiją žr. 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, Rink. p. I‑11519, 43 punktą).
20      Tai reiškia, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, galimų spragtelėti nuorodų į saugomus kūrinius pateikimas turi būti laikomas kūrinio „padarymu prieinamu“, taigi ir „paskelbimu“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.
21      Kiek tai susiję su antruoju minėtu elementu, t. y. su tuo, kad saugomas kūrinys iš tikrųjų turi būti „viešai“ paskelbtas, iš Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalies matyti, jog minėtoje nuostatoje vartojamas žodis „viešas“ apima neapibrėžtą potencialių kūrinio gavėjų skaičių, o tai reiškia ir pakankamai didelį žmonių skaičių (minėtų sprendimų SGAE 37, 38 punktai ir ITV Broadcasting ir kt. 32 punktas).
22      Paskelbimas, kaip antai tas, kurį atliko interneto svetainės administratorius pateikdamas galimas spragtelėti nuorodas, apima visus potencialius svetainės, kurią šis asmuo administruoja, vartotojus, t. y. neapibrėžtą ir pakankamai didelį adresatų skaičių.
23      Tokiomis aplinkybėmis reikia pripažinti, kad šis administratorius viešai skelbia kūrinius.
24      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, kaip matyti iš nusistovėjusios teismo praktikos, kad būtų taikoma sąvoka „viešas skelbimas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalį, dar reikia, kad paskelbimas, kaip antai nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kuris susijęs su tais pačiais kūriniais, kaip ir pradinis paskelbimas, ir kuris atliktas internete, kaip ir pradinis paskelbimas, taigi – tomis pačiomis techninėmis priemonėmis, būtų skirtas naujai visuomenės daliai, t. y. tai, į kurią neatsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį viešą paskelbimą (pagal analogiją žr. minėto Sprendimo SGAE 40 ir 42 punktus, 2010 m. kovo 18 d. Nutarties Organismos Sillogikis Diacheirisis Dimiourgon Theatrikon kai Optikoakoustikon Ergon, C‑136/09, 38 punktą ir minėto Sprendimo ITV Broadcasting ir kt. 39 punktą).
25      Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tam tikrų kūrinių paskelbimu pateikiant galimą spragtelėti nuorodą, kaip antai nagrinėjamuoju pagrindinėje byloje, šie kūriniai nėra perduodami naujai visuomenės daliai.
26      Visuomenės dalį, kuriai buvo skirtas pradinis paskelbimas, sudarė visi potencialūs tam tikros interneto svetainės lankytojai, nes, turint mintyje tai, kad šioje svetainėje nebuvo taikomi jokie apribojimai susipažinti su kūriniais, visi interneto vartotojai galėjo laisvai su jais susipažinti.
27      Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad tuo atveju, kai visi kitos interneto svetainės vartotojai, kuriems atitinkami kūriniai buvo paskelbti pateikiant nuorodą, kurią galima spragtelėti, gali tiesiogiai susipažinti su šiais kūriniais svetainėje, kurioje jie iš pradžių buvo paskelbti, nedalyvaujant šios kitos svetainės administratoriui, svetainės, kurią administruoja minėtas administratorius, vartotojai turi būti laikomi potencialiais pradinio paskelbimo adresatais, taigi – priklausančiais visuomenės daliai, į kurią atsižvelgė autorių teisių turėtojai, kai leido pradinį paskelbimą.
28      Todėl, nesant naujos visuomenės dalies, autorių teisių turėtojų leidimo nereikia norint viešai paskelbti, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje.
29      Ši išvada nebūtų paneigta, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas konstatuotų, nors tokios išvados negalima aiškiai daryti remiantis bylos dokumentais, kad tuomet, kai interneto vartotojai spragteli atitinkamą nuorodą, susidaro įspūdis, kad kūrinys iškeliamas iš svetainės, kurioje pateikta ši nuoroda, nors iš tikrųjų šis kūrinys yra kitoje svetainėje.
30      Ši papildoma aplinkybė neturi jokios įtakos išvadai, kad pateikiant interneto svetainėje nuorodą, kurią galima spragtelėti, į saugomą kūrinį, esantį ir laisvai prieinamą kitoje interneto svetainėje, minėtas kūrinys padaromas prieinamas pirmosios svetainės vartotojams, todėl tai yra viešas paskelbimas. Vis dėlto atsižvelgiant į tai, kad netenkinama naujos visuomenės dalies sąlyga, autorių teisių turėtojų leidimo viešai paskelbti bet kuriuo atveju nereikia.
31      Kita vertus, jeigu nuoroda, kurią galima spragtelėti, leidžia svetainės, kurioje yra ši nuoroda, vartotojams apeiti ribojamąsias priemones, taikomas svetainėje, kurioje yra saugomas kūrinys, siekiant apriboti visuomenės galimybę susipažinti ir suteikiant ją tik pastarosios svetainės abonentams, ir tai yra priemonė, be kurios minėti vartotojai neturėtų prieigos prie skelbiamų kūrinių, visus šiuos vartotojus reikia laikyti nauja visuomenės dalimi, į kurią autorių teisių turėtojai neatsižvelgė, kai iš pradžių leido paskelbti kūrinius, todėl tokiam viešam paskelbimui reikia autorių teisių turėtojų leidimo. Be kita ko, taip yra tuo atveju, kai kūrinys nebeprieinamas visuomenei svetainėje, kurioje jis buvo iš pradžių paskelbtas, arba kai jis nuo šiol šioje svetainėje skelbiamas tik ribotai visuomenės daliai, tačiau su juo galima susipažinti kitoje interneto svetainėje neturint autorių teisių turėtojų leidimo.
32      Tokiomis aplinkybėmis į tris pirmus pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad toje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje.
 Dėl ketvirtojo klausimo
33      Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
34      Šiuo atžvilgiu, be kita ko, iš Direktyvos 2001/29 1, 6 ir 7 konstatuojamųjų dalių matyti, kad šia direktyva siekiama, be kita ko, pašalinti su autorių teisių apsauga susijusius teisės aktų skirtumus ir teisinį netikrumą. Pripažinimas, kad valstybė narė gali suteikti platesnę autorių teisių turėtojų apsaugą numatydama, jog viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalyje, lemtų teisės aktų skirtumus, taigi – teisinį netikrumą tretiesiems asmenims.
35      Todėl Direktyva 2001/29 siekiamam tikslui būtų neišvengiamai pakenkta, jei viešo paskelbimo sąvoką įvairios valstybės narės galėtų aiškinti kaip apimančią daugiau veiksmų, nei nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.
36      Žinoma, minėtos direktyvos 7 konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad šia direktyva nesiekiama panaikinti vidaus rinkos veikimui nekenkiančių skirtumų ar neleisti jiems atsirasti. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad jei būtų pripažinta valstybių narių teisė numatyti, jog viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta tos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, neabejotinai būtų pakenkta vidaus rinkos veikimui.
37      Tai reiškia, kad Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybės narės gali suteikti platesnę autorių teisių turėtojų apsaugą numatydamos, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
38      Tokiai išvadai neturi įtakos aplinkybė, kurią ieškovės pagrindinėje byloje nurodo savo rašytinėse pastabose, t. y. tai, kad Berno konvencijos 20 straipsnyje numatyta, jog susitariančios šalys gali tarpusavyje sudaryti „specialius susitarimus“ siekdamos savo autorių teisių turėtojams suteikti platesnes teises, nei numatyta toje konvencijoje.
39      Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, kad kai konvencijoje valstybei narei leidžiama priimti Sąjungos teisei prieštaraujančią priemonę, tačiau ji neįpareigojama to padaryti, valstybė narė turi susilaikyti nuo tokios priemonės priėmimo (2012 m. vasario 9 d. Sprendimo Luksan, C‑277/10, 62 punktas).
40      Kadangi Direktyva 2001/29 siekiamam tikslui neišvengiamai būtų pakenkta, jei viešo paskelbimo sąvoka būtų suprantama kaip apimanti daugiau veiksmų, nei nurodyta šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje, valstybė narė turi nesinaudoti teise, kuri jai suteikta Berno konvencijos 20 straipsnyje.
41      Todėl į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti taip: Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.
1.      2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad toje nuostatoje numatytu viešu paskelbimu nelaikomas pateikimas interneto svetainėje galimų spragtelėti nuorodų į kūrinius, laisvai prieinamus kitoje interneto svetainėje.
2.      Direktyvos 2001/29 3 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybė narė negali suteikti platesnės autorių teisių turėtojų apsaugos numatydama, kad viešo paskelbimo sąvoka apima daugiau veiksmų, nei nurodyta toje nuostatoje.

29. Domenų vardai
Domeno vardas – tai unikalus svetainės adresas internete. Tai interneto vardas, kuriuo lengvai pasiekiama interneto svetainė. Jei nebūtų domenų vardų, interneto svetainės būtų pasiekiamos tik daugybės skaičių kratiniu.

30. Domenų vardai
Padeda atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų.
Padeda identifikuoti prekių ar paslaugų kokybę.
Source: Dovilės pranešimas; Renatos straipsnis; (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380/2010); Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio mėn. 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-90/2012
Registruojami domenai pas atskirus registratorius, speciali sudėtinga sistema.
Jokių normalių teisės aktų nėra, yra tik šitas KOMISIJOS REGLAMENTAS (EB) Nr. 874/ m. balandžio 28 d. nustatantis .eu Aukščiausio lygio domeno įdiegimo ir funkcijų viešosios tvarkos taisykles bei registracijai taikomus principus
Čia straipsnis apie reguliavimą ir kodėl reikėtų ginti kaip prekės ženklą:

31. Prekių ženklai
Prekių ženklas – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens prekių arba paslaugų ir kurį galima vaizduoti grafiškai.
2014 m. pabaigoje Lietuvoje galiojo prekių ženklų registracijų, kurioms prašymai suteikti apsaugą buvo paduoti nacionaliniu ir tarptautiniu keliu. Taip pat galiojo Bendrijos prekių ženklai, registruoti ES bendrijos prekių ženklų registre (VPB metinė apžvalga 2014).
Source: Dovilės pranešimas
Reguliuoja Prekių ženklų įstatymas
Pagrindinė prekių ženklo funkcija – skatinti prekę atpažinti, identifikuoti ir atskirti vienos įmonės prekes arba paslaugas nuo kitų įmonių prekių arba paslaugų. Prekių ženklas padeda vartotojams pasirinkti, perkant tam tikras prekes arba naudojantis tam tikromis paslaugomis.
Antroji funkcija – žymėti tam tikrą įmonę, siūlančią rinkoje prekes ir paslaugas, o tiksliau – nurodyti prekių arba paslaugų, pažymėtų tuo ženklu, kilmę ir šaltinį.
Trečioji funkcija – nurodyti tam tikrą prekių arba paslaugų, pažymėtų ženklu kokybę. Prekių ženklo savininkas užtikrina, kad konkrečiu prekių ženklu žymimos tiktai tos prekės, kurios atitinka kokybės reikalavimus.
Ketvirtoji funkcija – reklamuoti gamintoją ar paslaugų teikėją, jo prekes ar teikiamas paslaugas. Tai yra prestižo simbolis, komercinė prekių arba paslaugų, žymimų tuo ženklu, reputacija.

32. Registravimas Tarptautinis Regioninis Nacionalinis
Netaikoma autorių teisėms.
Nacionalinio prekės ženklo registracija:
35 straipsnis. Ženklo registracijos galiojimo terminas
Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos.
36 straipsnis. Ženklo registracijos galiojimo pratęsimas
1. Pasibaigus šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų.
Regioninė ir tarptautinė apsauga įprastai irgi 10 metų.
Nacionalinis patentas Nacionalinis prekių ženklas Nacionalinis dizainas
Patentas pagal EPC (38 šalys) Bendrijos prekių ženklas Bendrijos dizainas
Patentas pagal PCT Tarptautinė ženklo registracija Tarptautinė dizaino registracija
Dėl prekių ženklų - Pripažinus prekių ženklą plačiai žinomu (Lietuvoje – tik teismo keliu. Pvz., METAXA, CAMEL, LEGO, KINDER, RAMA...). Įregistruoti prekių ženklą nėra pareiga - tik teisė.
Rinkoje egzistuoja tiek įregistruoti, tiek neregistruoti prekių ženklai. Neregistruoto ženklo savininkas taip pat turi teisę naudoti prekių ženklą, tačiau ši jo teisė nėra išimtinė ir gali būti apribota. Šis ribojimas gali pasireikšti kilus konfliktui su jau įregistruoto ženklo savininku.
Ženklo registracija suteikia jo savininkui teisę:
drausti kitiems tapačiu ar panašiu žymeniu žymėti tapačias ar panašias prekes ar jų pakuotę, siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas;
drausti importuoti ar eksportuoti tapačiu ar panašiu žymeniu pažymėtas tapačias ar panašias prekes;
drausti naudoti tapatų ar panašų žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;
drausti gaminti tapatų ar panašų žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atilikti bet kuriuos aukščiau išvardintus veiksmus;
imtis teisinių veiksmų prieš pažeidėjus ir reikalauti atlyginti nuostolius.
Prekių ženklo registravimo kaina:
Nacionalinė registracija - nuo 480 litų (140 eurų)
Bendrijos registracija (28 šalys) litai (900 eurų)
Tarptautinė registracija (92 šalys) - nuo 1870 litų (542 eurai)
Patentavimo kaina:
Nacionalinis patentas 10 m litų (1448 eurai)
Patentas pagal EPC 10 m. (8 šalys) litų ( eurų)
Patentas pagal PCT 10 m. (8 šalys) litų ( eurų)
Dizaino registravimo kaina:
Bendrijos registracija litai (350 eurų)
Tarptautinė registracija litai (344 eurai)

33. Pagrindiniai apsaugos principai
IN nuosavybė saugoma tik tos valstybės teritorijoje, kurioje ji yra registruota.
Tam, kad IN būtų saugoma tam tikroje valstybėje, ji turi būti toje valstybėje registruota nacionalinių teisės aktų arba tarptautinių susitarimų nustatyta tvarka.
Kūriniams pagal autorių teisę ES nėra formalių registracijos reikalavimų
Source: Dovilės pranešimas
Apsauga nesuteikiama, jei...
naudojami žymenys negali sudaryti ženklo
neturi jokio skiriamojo požymio
yra tapęs bendriniu
žymi tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas
gali suklaidinti visuomenę, pvz., dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės
prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams
yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms esminę vertę
yra sudarytas iš oficialių simbolių (herbų, valstybių pavadinimų, taip pat religinių simbolių ir pan.)
sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą
Ženklo registracija gali būti panaikinta, jei ženklas pažeidžia kitų asmenų ankstesnes teises į:
ankstesnius prekių ženklus
juridinių asmenų pavadinimus
geografines ar vietos kilmės nuorodas
saugomus pramoninius dizainus ar kt. pramoninės nuosavybės objektus
autorių teisių saugomus literatūros, mokslo, meno kūrinius, žinomų asmenų pavardes ar vardus, meninius pseudonimus ar kito asmens portretus
Ženklo registracija gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu pareiškėjas padavė paraišką įregistruoti ženklą turėdamas nesąžiningų ketinimų.

34. Išvados
Kūrybinės industrijos yra svarbi ekonomikos dalis, bet ES rinkai trukdo piratavimas ir nepakankamai lankstus teisinis reguliavimas.
Reikia sušiuolaikinti autorių teisių įstatymus ir juos labiau pritaikyti Europai atveriant platesnes galimybes susipažinti su kūriniais visoje ES.
Suteikti galimybių internete susipažinti su kultūriniu turiniu ir taip puoselėti kultūrų įvairovę, o drauge atverti naujus akiračius kūrėjams ir turinio sektoriui, kad filmus, muziką ar straipsnius namuose įsigyjantys vartotojai galėtų prie jų prieiti ir keliaudami po Europą.
Svarstyti su autorių teisių saugomais kūriniais susijusį internetinių tarpininkų vaidmenį (sugriežtinti teisės aktų vykdymą kovojant su komercinio masto intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais).
Reikia sušiuolaikinti autorių teisių įstatymus ir juos labiau pritaikyti Europai atveriant platesnės galimybes susipažinti su kūriniais visoje ES. Suteikti galimybių internete susipažinti su kultūriniu turiniu ir taip puoselėti kultūrų įvairovę, o drauge atverti naujus akiračius kūrėjams ir turinio sektoriui. Kad filmus, muziką ar straipsnius namuose įsigyjantys vartotojai galėtų prie jų prieiti ir keliaudami po Europą. Svarstyti su autorių teisių saugomais kūriniais susijusį internetinių tarpininkų vaidmenį (sugriežtins teisės aktų vykdymą kovojant su komercinio masto intelektinės nuosavybės teisių pažeidimais).

35. Ačiū! Renata Beržanskienė +370 69 844 898